Nacionalinių teismų teisė ir pareiga kreiptis į Europos Bendrijų Teisingumo Teismą

Santrauka

Šiame straipsnyje analizuojamas prejudicinio sprendimo mechanizmas, jo įtaka Europos Bendrijos (EB) teisės raidai ir santykio tarp Europos Bendrijų Teisingumo Teismo bei nacionalinių teismų kaitai. Pagrindinis straipsnio tyrimo objektas – nacionalinių teismų teisė ir pareiga kreiptis prejudicinio sprendimo į Europos Bendrijų Teisingumo Teismą (ETT). Nors visuotinai pripažįstama nacionalinių teismų diskrecija kreiptis prejudicinio sprendimo, tačiau šiame straipsnyje siekiama įrodyti, kad nacionalinio teismo diskrecija (t. y. teisėtas pasirinkimas) yra gana ribota. Siūloma skirti dvi nacionalinio teismo diskrecijos dėl kreipimosi į ETT formas: diskrecija nuspręsti, ar nacionaliniam teismui konkrečioje byloje yra reikalingas Europos Bendrijų Teisingumo Teismo išaiškinimas, ir diskrecija kreiptis į šį Teismą dėl prejudicinio sprendimo.
Plačiausiai diskrecija naudojasi nacionaliniai teismai, nustatydami, ar konkrečioje byloje būtinas Bendrijos teisės aiškinimas. Jei nacionalinis teismas nustato, kad konkrečioje byloje jam yra būtinas EB teisės aiškinimas, galutinės instancijos teismas privalo (išskyrus Cilfit byloje suformuluotas išimtis) kreiptis į Europos Bendrijų Teisingumo Teismą prejudicinio sprendimo, kitaip tariant, netenka jokios diskrecijos. Vis dėlto kreiptis į Europos Bendrijų Teisingumo Teismą prejudicinio sprendimo neprivalo negalutinės instancijos teismai, t. y. išlaikoma diskrecijos teisė. Straipsnyje pabrėžiama, kad visais atvejais teismo diskrecija nėra neribota: ji iš dalies varžoma proceso ir materialinių taisyklių, precedento tradicijos, subjektyvių ir objektyvių priežasčių, o konkrečiu atveju ir pačios Europos Bendrijos teisės.
Straipsnyje pažymima, kad, pažeidus pareigas kreiptis prejudicinio sprendimo, valstybei gali kilti neigiamų pasekmių: Komisija gali inicijuoti procedūrą prieš valstybę narę dėl įsipareigojimų pagal EB Sutartį nevykdymo (EB Sutarties 226 str.), taip pat valstybė gali būti priversta atlyginti žalą privatiems asmenims. Abi šios pasekmės gali kilti inter alia dėl nacionalinio teismo sprendimų, kurie pažeidžia Bendrijos teisę: atsakomybė gali kilti už kiekvienos valstybės institucijos, net ir konstituciškai nepriklausomos, kokie yra nacionaliniai teismai, veikimą ar neveikimą.