Demokratija ir teisė tapatumo požiūriu

Santrauka

Vakaruose ir Lietuvoje aiškėjantys demokratijos kriziniai, arba kitaip vadinami tapatybės praradimo, reiškiniai kelia klausimą, kaip šie procesai siejasi su teise. Jei daugelis autorių (Patrick J Buchanan, M. Castells, John Naisbitt ir kt.) mano, kad Vakarų demokratijos krizė yra iš tikrųjų vykstantis procesas, tai jis kartu turėtų reikšti ir teisės krizę, nes demokratija ir teisė – vientisas procesas. Vakarų teisės tradicijos krizę JAV teisininkas H. Bermanas įrodinėja teisės neapibrėžtumu, fragmentiškumu, subjektyvumu, „visuotine panieka įstatymui“, teismų sprendimų nenuspėjamumu, orientacija į momentinę, dažnai korporacinę, naudą…Tai sietina su faktu, kad Vakaruose ir Lietuvoje persiorientuojant nuo bendrojo gėrio prie korporacinio, atitinkamai vyksta kontrabandinis grįžimas ir prie tą tendenciją ideologiškai sankcionuojančio teisinio pozityvizmo, tik ne prie tradicinio, o prie moderniškesnės jo formos – „teisinio realizmo“, kuris teisės šaltinį iš įstatymų leidėjo valios linkęs perkelti į teisėjų valią ir taip patobulinti valdžių padalijimo koncepciją praplečiant teismų kompetenciją. Stambiojo verslo korporacijos kartais labiau suinteresuotos „paveikti“ teismus, negu įstatymų leidėjus, nes teismai yra arčiau kasdienių reikalų įvairovės, o jų sprendimai galutiniai ir neskundžiami. Todėl „teismų teisėkūra“ ima konkuruoti su įstatymų leidėjo teisėkūra ar net ją savo įsakmumu gožti. Neturint aiškiai formuluojamos ir visuotinai pripažįstamos turiningosios teisės sampratos teisinėje praktikoje kyla idėjinė sumaištis, kuri kėsinasi į visuomenės teisinę sąmonę ir į jos objektą: tampa neaišku, ką reikia žinoti, kad šiomis sąlygomis diplomuotas teisininkas galėtų prognozuoti teismų sprendimus ir laikyti save kvalifikuotu specialistu.