Teisės skirstymo į viešąją ir privatinę idėja bei jos reikšmė Lietuvos Statutų sistemai

Santrauka

Straipsnyje siekiama apžvelgti teisės skirstymo į viešąją ir privatinę mokymo istorinį vystymąsi iki XVI a. pabaigos, nagrinėjant tuometinę teisės doktriną (mokslininkų idėjas, pažiūras), taip pat, pasinaudojus gautomis išvadomis, nustatyti šio skirstymo reikšmę Lietuvos Statutų teisės sistemai. Taigi teisės dualizmo tyrimas šiame darbe reikšmingas tiek, kiek tai būtina Lietuvos Statutų sistemai tirti. Pažymėtina, kad šiame darbe Lietuvos Statutai tyrinėjami remiantis teisės istorija, siejant su bendriausia teisės, kaip sistemos, samprata, su to meto teisinio mąstymo ypatumais, asmens, visuomenės ir valstybės santykio problema.
Vadovaujantis šiuo moksliniu tyrimu galima teigti romėnų teisėje esant atskirų pasisakymų dėl teisės skirstymo į viešąją ir privatinę, tačiau to meto pozityvinėje teisėje šis skirstymas neturėjo sisteminės, funkcinės reikšmės. Teorinės ir praktinės reikšmės teisės skirstymo į viešąją ir privatinę mokymas įgavo XVI a., kai postglosatorių mokyklą keitė humanistų mokykla (t. y. humanistinė kryptis jurisprudencijoje plačiausiai paplitusi tarp prancūzų teisininkų).
XVI a. ideologinių ir religinių nuostatų esminiai pokyčiai turėjo didžiausios reikšmės formuojantis nuostatai teisę skirstyti į viešąją ir privatinę – ryškėja tendencija atsiriboti nuo Bažnyčios autoriteto, sprendžiant valstybinius klausimus ir žvelgti į valstybę, visų pirma, kaip į savarankišką institutą, o, kita vertus, atsigręžiama į žmogų kaip į autonominę, protingą asmenybę (renesansas, humanizmas). Dėl Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (toliau – LDK ) istorinio vystymosi ypatybių susiklostė itin palankios sąlygos recepuoti teisės dualizmo idėją. Lietuvos Statutų tekstai liudija, kad LDK Domicijaus Ulpiano mokymas buvo vystomas: kai teisę pradėta sisteminti, buvo naudojamasi Domicijaus Ulpiano formulės pateikta logine sistema. Šia prasme LDK teisės palikimas įrodo Lietuvos teisės sistemos priklausomybę Vakarų teisės tradicijai. Pažymėtina, kad riba tarp viešosios ir privatinės teisės institutų Lietuvos Statutuose kito – tai lėmė konkretaus LDK vystymosi etapo politiniai, ekonominiai, socialiniai ir kiti poreikiai. Keičiantis LDK saugomų vertybių prioritetams, atitinkamai keitėsi ir viešosios teisės reguliuojamų visuomeninių santykių mastas. Istoriškai aiškios ribos tarp viešosios ir privatinės teisės nėra ir būti negali, ji visuomet yra santykinė, kaip du poliai, prie kurių daugiau ar mažiau pritraukiamos tam tikros teisės normos.