##plugins.themes.bootstrap3.article.main##

Rytis Krasauskas

Santrauka

Lietuvos Respublikos Seimui ratifikavus Tarptautinės darbo organizacijos (toliau – TDO) konvenciją Nr. 154 „Dėl kolektyvinių derybų skatinimo“ ir Europos socialinę chartiją (pataisytą) Lietuva, kaip ir kitos prie šių tarptautinių teisės aktų prisijungusios valstybės, įsipareigojo įstatymuose įtvirtinti mechanizmą, skatinantį kolektyvinį sutartinį darbo santykių reguliavimą.Straipsnyje atskleidžiama kolektyvinės sutarties teisinė prigimtis, analizuojamos Darbo kodekso nuostatos, skatinančios kolektyvinių sutarčių sudarymą, t. y. nuostatos, kuriomis įtvirtinamas pagrindinis – alternatyvus teisinis reguliavimas kolektyvinėmis sutartimis (kuriam esant įstatymų nustatytas ir (arba) poįstatyminis valstybinis teisinis reguliavimas konkretiems darbo santykiams nenumatytas) bei pagrindinis teisinis reguliavimas kolektyvinėmis sutartimis (kurio neįtvirtinus kolektyvinėje sutartyje konkretūs darbo santykiai liktų visai nesureguliuoti), ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika jas taikant.Straipsnio tikslas – atskleisti kolektyvinio sutartinio teisinio reguliavimo skatinimą Lietuvoje bei įvertinti kai kurias Darbo kodekso nuostatas teisės taikymo aspektu. Šiam tikslui pasiekti taikomas loginės analizės, sisteminės analizės ir analitinis-kritinis metodai.

##plugins.themes.bootstrap3.article.details##

Skyrius
Mokslo straipsnis