Konstitucinių įstatymų samprata: teoriniai aspektai

Santrauka

Konstitucinių įstatymų sąvoka vartojama Konstitucijos 47, 69, 72, 150 straipsniuose. Teisės mokslinėje literatūroje
pateikiama skirtingų nuomonių apie tai, kokie įstatymai yra konstituciniai, kokia jų prigimtis ir paskirtis, teisinė galia, kokia
balsų dauguma jie gali būti priimami ir keičiami. Nepavykus pačioje Konstitucijoje numatyti ypač svarbias sritis, privalomas
reguliuoti konstituciniais įstatymais, buvo nutarta Konstitucijoje įtvirtinti nuostatą, kad sritis, kurias turės reguliuoti konstituciniai
įstatymai, apibrėš Seimas, nustatydamas konstitucinių įstatymų sąrašą. Iki tol, kol 1996 m. buvo atlikta Konstitucijos 47 straipsnio
pataisa, konstituciniais įstatymais buvo laikomi įstatymai, kurie bus nurodyti konstitucinių įstatymų sąraše, taip pat įstatymas,
kuriuo nustatomas konstitucinių įstatymų sąrašas. Konstitucijos 47 straipsnyje (1996 m. birželio 20 d. redakcija) nustačius, kad
ne žemės ūkio paskirties žemės sklypų įgijimo nuosavybėn atitinkamus santykius reguliuoja konstitucinis įstatymas, konstitucinių
įstatymų samprata pasikeitė. Tai, kad pagal Konstituciją vieni konstituciniai įstatymai tokiais tampa dėl to, jog jie yra nurodomi
(bus nurodyti) konstitucinių įstatymų sąraše (Konstitucijos 69 straipsnio 3 dalis), o kiti tokiais tampa dėl to, kad jie, kaip
konstituciniai įstatymai, yra nurodyti kuriame nors Konstitucijos straipsnyje, nereiškia, kad šių konstitucinių įstatymų prigimtis,
paskirtis, teisinė galia yra skirtinga, kad jie priimami, keičiami kitokia balsų dauguma, negu ta, kuri nustatyta Konstitucijos 69
straipsnio 3 dalyje. Šie konstituciniai įstatymai yra mažesnės teisinės galios negu Konstitucija, tačiau jų teisinė galia didesnė negu
paprastųjų įstatymų. Konstituciniai įstatymai, nurodyti Konstitucijos 150 straipsnyje, yra Konstitucijos sudedamoji dalis, jie
negali būti tapatinami su „sąrašiniais“ konstituciniais įstatymais ir konstituciniu įstatymu, nurodytu Konstitucijos 47 straipsnio 3
dalyje.