Įvaikinimo teisinio reguliavimo problemos Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje
plugins.themes.bootstrap3.article.main67682211c58e1
Santrauka
Straipsnyje nagrinėjamos aktualios žmogaus teisių apsaugos problemos, su kuriomis susiduriama teisiškai reguliuojant
įvaikinimo santykius: teisė įvaikinti, tikrųjų (biologinių) tėvų teisės įvaikinimo atveju, įvaikinimo paslaptis (konfidencialumas)
ir tinkamas įvaikinimo procesas. Pasakytina, kad reguliuodama šiuos santykius valstybė privalo atsižvelgti inter alia į savo
tarptautinius įsipareigojimus pagal Europos žmogaus teisių konvenciją. Tai reiškia, kad valstybė privalo nuolat sekti Europos
Žmogaus Teisių Teismo praktiką ir įgyvendindama tarptautinės teisės viršenybės principą atitinkamai derinti nacionalinius įstatymus
bei jų taikymo praktiką.
Remiantis Teismo praktikos analize straipsnyje teigiama, kad kompetentingų valstybės institucijų priimtas įvaikinimo aktas
ipso iure sukuria ryšį, saugomą Europos žmogaus teisių konvencijos 8 straipsnio. Ši aplinkybė tampa itin svarbi svarstant įvaikinimo
pagrįstumo ir biologinių vaiko tėvų teisių klausimus įvaikinimo atveju. Daroma išvada, kad siekiant išvengti socialinės inžinerijos
pavojaus vaikui kitos šeimos (įtėvių) gali būti ieškoma tik po to, kai įrodomas visiškas biologinių tėvų netinkamumas ar
negalėjimas juo rūpintis. Be to, įvaikinimo bylose išskirtinė reikšmė turi būti teikiama paties vaiko nuomonei. Šis kriterijus iš
esmės gali būti laikomas valstybės veiksmų atitikties Europos žmogaus teisių konvencijos reikalavimams garantu.
Straipsnyje taip pat analizuojami didelio rezonanso sulaukę Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimai bylose, kuriose
buvo vertinami asmens tinkamumo įvaikinti kriterijai ir įvaikinimo paslapties apsaugos klausimai. Daroma išvada, kad šiose srityse
aiškių gairių Europos Žmogaus Teisių Teismas iki šiol nėra nustatęs: valstybėms paliekama gana didelė vertinimo ir veiklos
laisvė, jei jų priimti sprendimai yra grindžiami vaiko teisių ir interesų apsauga. Tačiau Europos teisė nuolat derinama, tad manytina,
kad ši laisvė ateityje gali būti siaurinama.
įvaikinimo santykius: teisė įvaikinti, tikrųjų (biologinių) tėvų teisės įvaikinimo atveju, įvaikinimo paslaptis (konfidencialumas)
ir tinkamas įvaikinimo procesas. Pasakytina, kad reguliuodama šiuos santykius valstybė privalo atsižvelgti inter alia į savo
tarptautinius įsipareigojimus pagal Europos žmogaus teisių konvenciją. Tai reiškia, kad valstybė privalo nuolat sekti Europos
Žmogaus Teisių Teismo praktiką ir įgyvendindama tarptautinės teisės viršenybės principą atitinkamai derinti nacionalinius įstatymus
bei jų taikymo praktiką.
Remiantis Teismo praktikos analize straipsnyje teigiama, kad kompetentingų valstybės institucijų priimtas įvaikinimo aktas
ipso iure sukuria ryšį, saugomą Europos žmogaus teisių konvencijos 8 straipsnio. Ši aplinkybė tampa itin svarbi svarstant įvaikinimo
pagrįstumo ir biologinių vaiko tėvų teisių klausimus įvaikinimo atveju. Daroma išvada, kad siekiant išvengti socialinės inžinerijos
pavojaus vaikui kitos šeimos (įtėvių) gali būti ieškoma tik po to, kai įrodomas visiškas biologinių tėvų netinkamumas ar
negalėjimas juo rūpintis. Be to, įvaikinimo bylose išskirtinė reikšmė turi būti teikiama paties vaiko nuomonei. Šis kriterijus iš
esmės gali būti laikomas valstybės veiksmų atitikties Europos žmogaus teisių konvencijos reikalavimams garantu.
Straipsnyje taip pat analizuojami didelio rezonanso sulaukę Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimai bylose, kuriose
buvo vertinami asmens tinkamumo įvaikinti kriterijai ir įvaikinimo paslapties apsaugos klausimai. Daroma išvada, kad šiose srityse
aiškių gairių Europos Žmogaus Teisių Teismas iki šiol nėra nustatęs: valstybėms paliekama gana didelė vertinimo ir veiklos
laisvė, jei jų priimti sprendimai yra grindžiami vaiko teisių ir interesų apsauga. Tačiau Europos teisė nuolat derinama, tad manytina,
kad ši laisvė ateityje gali būti siaurinama.
plugins.themes.bootstrap3.article.details67682211c7a54
Skyrius
Mokslo straipsnis
Šiam žurnalui suteikta Creative Commons Priskyrimas - Nekomercinis platinimas - Jokių išvestinių darbų CC BY-NC-ND 4.0 licencija.
