Bendro gyvenimo neįregistravus santuokos teisinio reglamentavimo problemos

Santrauka

Lietuvos Respublikos Konstitucija [1] nustato visuomenės požiūrį į šeimą, kurią saugo ir globoja valstybė (38 str.). Ši konstitucinė nuostata yra pagrindas ne tik priimant įstatymus, bet ir sprendžiant daugelį teorinio bei praktinio pobūdžio problemų, atsirandančių sąveikaujant šeimai ir valstybei, asmenybei ir visuomenei. Į ją ypač turėtų būti atsižvelgiama priimant santuokos ir šeimos santykius reglamentuojančius įstatymus. Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas [2] įtvirtina vyro ir moters bendrai gyvenančių neįregistravus santuokos (sugyventinių) institutą, kurio nuostatų konstitucingumas kelia abejonių, o taip pat diskutuotina ir dėl pačių Civilinio kodekso (toliau – CK) nuostatų formuluočių nuoseklumo ir aiškumo. Straipsnyje analizuojama Civilinio kodekso trečiosios knygos „Šeimos teisė“ (toliau – Šeimos teisė) teisės normų, reglamentuojančių bendrą gyvenimą neįregistravus santuokos, santykis su Lietuvos Respublikos Konstitucija bei santuokos institutą reglamentuojančiomis teisės normomis, vertinama teismų praktika, pateikiama užsienio valstybių (Skandinavijos valstybių – ypač Švedijos (atsižvelgiant į tai, kad LR CK nagrinėjamos nuostatos buvo perimtos iš Švedijos teisės aktų), Prancūzijos (atsižvelgiant į „specifinio“ PaCS instituto bruožus)sugyventinių santykių teisinė reglamentacija. Atliktos analizės pagrindu formuluojamos išvados bei pasiūlymai.