Kai kurie atstovavimo instituto reglamentavimo Romėnų teisėje klausimai

Santrauka

Iš pradžių romėnų teisėje vyravo atstovavimo negalimumo koncepcija, kuria remiantis kiekvienas juridinis veiksmas teisines pasekmes galėjo sukelti tik tiems, kurie dalyvavo jį atliekant. Atstovavimo, atsirandančio susitarus atstovaujančiajam ir atstovui, idėja Romoje kilo ir aktyviau pradėta plėtoti tik susiformavus formuliniam procesui.
Straipsnyje autoriai atskleidė tiesioginio ir netiesioginio atstovavimo sąvokų materialinę ir teisinę prasmę, nurodydami priežastis, kodėl romėnų teisėje vyravo ne šiuolaikinėms privatinės teisės sistemoms būdingas tiesioginis atstovavimas, bet netiesioginio atstovavimo atvejai, aptarė procesinio atstovavimo instituto skirtingų romėnų civilinio proceso legisakcinio, formulinio ir ekstraordinarinio formų plėtotę, supažindino su privalomojo (būtinojo), pagal įstatymą ir savanoriškojo (pasirenkamojo) atstovavimo rūšimis bei išanalizavo savanoriškojo atstovavimo atvejus atskleisdami kognitoriaus ir prokuratoriaus skyrimo tvarkos ir teisinio statuso ypatumus, jų dalyvavimo procese sukeliamas teisines pasekmes.