Atskiroji nuomonė konstitucinėje justicijoje: teismo kolegialumas vs. teisėjo vidinis nepriklausomumas

Santrauka

Teisėjo, nesutinkančio su teisėjų daugumos nuomone dėl bylos sprendimo, teisė paskelbti atskirąją nuomonę yra teisėjo vidinio nepriklausomumo vykdant teisingumą išraiška. Lietuvos teisinėje sistemoje tokią teisę turi visų grandžių bendrosios kompetencijos ir administracinių teismų teisėjai. Konstitucinio Teismo teisėjams, kitaip nei daugelyje Europos valstybių, atskirosios nuomonės teisė nėra suteikta – kaip ir Austrijoje, Italijoje bei Prancūzijoje įstatymų leidėjas pasirinko bendros Konstitucinio Teismo pozicijos koncepciją. Šiuo metu Lietuvos Respublikos Seime yra įregistruoti siūlymai Lietuvos teisės sistemoje vis dėlto įdiegti ir Konstitucinio Teismo teisėjo atskirosios nuomonės institutą, tačiau jie nesukėlė iš esmės jokios konstitucinės teisės mokslo atstovų reakcijos, nors klausimas vertas išsamesnės diskusijos, kad būtų pasverti įvairūs galimi šio instituto veikimo mūsų šalies teisinėje erdvėje aspektai. Šiame straipsnyje apžvelgiamos pagrindinės atskirosios nuomonės instituto funkcijos, pristatomi tipiškiausi jo šalininkų ir priešininkų argumentai, nagrinėjama šio instituto įtaka kolegialiam konstitucinės justicijos institucijų darbui, teisėjų pasitarimų konstruktyvumui ir sprendimų priėmimui, vertinama atskirųjų nuomonių reikšmė sprendimų įtaigai ir konstitucinės justicijos autoritetui.