plugins.themes.bootstrap3.article.main6691156213423

Eglė Venckienė

Santrauka

Žmogaus orumo terminas demokratinės valstybės teisės sistemoje vartojamas dviem aspektais: kaip žmogaus teisių sistemą pagrindžiantis principas ir kaip savarankiškos teisės objektas. Abiem šiais atvejais jis įvardijamas kaip vertingumas – kaip biologinis ir kaip socialinis. Tačiau tiek sąvoka „orumas“, tiek sąvoka „vertingumas“ yra tuščios formuluotės ir neįvardijant to vertingumo pagrindo žmogaus orumo susiejimas su žmogaus teisėmis lieka toks pat deklaratyvus, o orumas kaip savarankiškos teisės objektas lieka kaip asmeninė, jokių pareigų nesaistoma individo moralinė vertybė. Tokiu atveju žmogaus orumo teisinė apsauga irgi tampa problemiška, remiasi moralinėmis nuostatomis, bet ne aiškiais teisiniais argumentais, nes nekonkretizavus teisės objekto, neaiškios to objekto pažeidimo galimybės bei gynimo ribos. Straipsnyje siekiama teoriniu ir praktiniu aspektais kompleksiškai ištirti žmogaus orumo sąvoką, apibrėžti ją kaip teisinę kategoriją.

plugins.themes.bootstrap3.article.details6691156216b21

Skyrius
Mokslo straipsnis