The Issues of the Legal Definition of the Eropean Union

Santrauka

Straipsnyje nagrinėjamos Europos Sąjungos teisinio kvalifikavimo problemos. Jau kadaise pastebėta, kad ES išaugo įprastinės tarptautinės organizacijos „rūbą“, kad ji įgijo kai kurių valstybiniam dariniui būdingų bruožų. Neatsitiktinai vieni autoriai akcentuoja, kad ES – specifinė ar netradicinė tarptautinė organizacija, kiti – darinys, labai panašus į valstybę (dalinė federacija, postmoderni valstybė), treti, nesitenkindami tradicine tarptautinės organizacijos-valstybės skirtimi, bando formuoti trečią kategoriją, įvardydami ES kaip sui generis organizaciją ar supranacionalinę organizaciją. Ginčai dėl ES integracinio modelio esmės tęsiasi ir įsigaliojus Lisabonos sutarčiai. Nepajėgiant teisinės tikrovės reiškinio „įsprausti“ į įprastą tipologinę schemą, reikia galvoti apie naujos kategorijos, leidžiančios išskirti naują reiškinį, įtvirtinimą. Formuojant tokią kategoriją susiduriama su keliomis kliūtimis: toks reiškinys kol kas vienintelis, jis nuolat kinta, be to, hibridinė susivienijimo prigimtis, net ir formuojant sintetinę kategoriją, skatina ES vertinti arba pagal tarptautinės teisės, arba pagal nacionalinius konstitucinius kriterijus. Beveik šeši ES raidos dešimtmečiai leidžia teigti, kad ES yra visų pirma Europos šalių integracijos bendrija, įrodžiusi savo gyvybingumą. Integracijos idėja – visų ES būdingų elementų jungtis, todėl šiam susivienijimui būdingai įvairiakilmių elementų sintezei apibūdinti regioninės integracijos organizacijos koncepcija tiktų labiausiai. Nei supranacionalumas, sui generiškumas ar federaciniai
aspektai nėra tokios sintetinančios jungties pagrindas, tai – tik šios jungties išvestinės. Ir į ES teisę turime pirmiausia žvelgti kaip į integracijos teisę, tai esminė šios teisinės tvarkos charakteristika. Integracinės organizacijos esmė ir specifika ypač atsiskleidžia per jos sąveiką su ją sudarančiomis valstybėmis. Tokios sąveikos atskleidimas – vienas iš ES teisinio kvalifikavimo uždavinių.