The Limits of the Use of Undercover Agents and the Right to a Fair Trial Under Article 6(1) of the European Convention on Human Rights

Santrauka

Šiandien vis dažniau yra taikomi ávairûs specialieji tyrimo metodai, kuriø neišvengiamà panaudojimà skatina šiandieninë tikrovë kovojant su organizuotu nusikalstamumu tokiose srityse kaip korupcija, prostitucija, narkotikø prekyba, prekyba žmonëmis, pinigø padirbinëjimas ir kitose. Todël vis dažniau yra taikomi slapti tyrimo metodai, kurie yra labai veiksmingi renkant árodymus siekiant atskleisti ar tirti gerai organizuotus arba labai latentiškus nusikaltimus. Tiek pati Žmogaus teisiø ir pagrindiniø laisviø apsaugos konvencija (toliau – Konvencija), t. y. jos 6 straipsnis, tiek kiti tarptautiniai teisës instrumentai, kaip, pavyzdžiui, 1999 m. sausio 27 d. Europos Tarybos baudžiamosios teisës konvencija dël korupcijos, 1990 m. lapkrièio 8 d. Europos Tarybos konvencija dël pinigø išplovimo ir nusikalstamu bûdu ágytø pajamø paieškos, arešto bei konfiskavimo ir kiti nedraudžia naudoti specialiuosius tyrimo metodus, taèiau jø naudojimas negali pažeisti žmogaus teisiø. Specialiø tyrimo metodø, kaip slaptøjų agentø ar kitø slaptø tyrimo priemoniø naudojimas, pats savaime nepažeidžia žmogaus teisiø, o ir paèios teisës á teisingà teismà, taèiau jo panaudojimas turi turëti aiškias ribas bei saugiklius.
Pastaruoju metu priimti Europos Žmogaus Teisiø Teismo (toliau – Teismas) sprendimai bylose dël slaptøjų agentø panaudojimo patvirtina, kad slaptøjų agentø panaudojimas tam tikro tipo bylose yra dažnai neišvengiamas, taèiau itin sunkiai pritaikomas ir problemiškas, kadangi Teismas valstybëms Konvencijos dalyvëms nustato vis didesnius ásipareigojimus. Iš dalies tai lemia faktas, kad šiandieninë Teismo jurisprudencija šiuo klausimu yra vis dar formavimosi stadijoje, kadangi lieka nemažai neatsakytø klausimø.
Straipsnyje yra detaliai analizuojama Teismo praktika tiek bylose prieš Lietuvà, tiek prieš kitas valstybes dël slaptøjų agentø panaudojimo ir teisës á teisingà teismà pagal Konvencijos 6 strqipsnio 1 dalá užtikrinimà, ypaè daug dëmesio skiriant naujausiai pastarøjø metø Teismo jurisprudencijai bei byloms prieš Lietuvà. Straipsnyje analizuojama tiek bylos, kuriose konstatuoti teisës á teisingà teismà pažeidimai, tiek bylos, kaip geros praktikos pavyzdžiai. Atskirose keturiose straipsnio dalyse detaliai analizuojami autorës išskirti keturi kriterijai atsižvelgiant á šiandieninæ Teismo praktikà: slaptøjų agentø dalyvavimo ribos; árodymø, gautø panaudojus slaptuosius agentus, panaudojimas bylose; galimybë ginèyti provokavimo klausimà bei šaliø lygiateisiškumo bei rungytniško proceso principø užtikrinimo klausimai darant apibendrintà išvadà, kad slaptøjų agentø panaudojimas vis dar yra problemiškas klausimas, kuris iki galo nëra Teismo praktikoje išaiškintas, o tai sukelia vis dažnesnius teisës á teisingà teismà pažeidimus bei kelia taikymo bei reglamentavimo problemø valstybiø nacionalinëje teisëje.
Pastebëtina, kad šiame straipsnyje sàvokos provokavimas (angl. – entrapment; pranc. – guet-apens) ir kurstymas (angl. – incitement, instigation; pranc. provocation) yra vartojamos kaip sinonimai, kadangi tiek bylose prieš Lietuvà, tiek bylose prieš kitas valstybes Teismas vartoja abi sàvokas apibrëždamas tokià veiklà kaip prieštaraujanèià Konvencijos 6 straipsnio 1 daliai.