About the First Constitutions and their Significance (text only in Lithuanian)

Santrauka

Straipsnyje nagrinėjamos XVIII a. pabaigos rašytinės konstitucijos (JAV 1787 m., Lenkijos ir Lietuvos bei Prancūzijos – 1791 m.), žyminčios konstitucionalizmo eros pradžią. Tai vadinamojo pirmojo konstitucijų raidos etapo (pirmosios bangos) konstitucijos, padėjusios pamatus tolesniam konstitucionalizmo įtvirtinimui pasaulyje. Šiose konstitucijose įtvirtintas valdžių padalijimo, asmens teisinio statuso modelis tapo pavyzdžiu konstitucinės demokratijos siekiančioms šalims. Kiekviena šių konstitucijų, nepaisant visų bendrumų, yra originali teisinio reguliavimo sistema. Kiekvienos jų likimas specifinis. 1787 m. JAV Konstitucija galioja iki šiol ir daro tiesioginę įtaka konstitucionalizmo praktikai pasaulyje, o 1791 m. Lenkijos ir Lietuvos bei Prancūzijos konstitucijos galiojo trumpai, jų įtaka šiuolaikiniam konstituciniam procesui netiesioginė – kaip istorinio pavyzdžio arba per vėlesnį konstitucinį reguliavimą, patyrusį jų įtaką. 1787 m. JAV ir 1791 m. Prancūzijos konstitucijų poveikis globalus, o 1791 m. Lenkijos ir Lietuvos valstybės Valdymo įstatymo reikšmė daugiau regioninė. Lyginant pirmuosius konstitucinius aktus su šiuolaikinėmis konstitucijomis matyti, kad nuo XVIII a. konstitucijos samprata liko ta pati (tiksliau, ji tapo dar aiškesnė): konstitucija – aukščiausios galios aktas, ribojantis valdžią ir saugantis asmens teises. Pirmosiose konstitucijose randame daugumą modernių konstitucijų institutų arba jų užuomazgas. Pirmosios konstitucijos – vertinga patirtis, į kurią ypač pravartu nuolatos atsigręžti konstitucinės demokratijos keliu neseniai pasukusioms šalims.