Preservation of Environment in Times of Non-International Armed Conflict. Legal Framework, Its Sufficiency and Suggestions

Santrauka

Aplinkos apsauga karinių konfliktų, tiek regioninių, tiek tarptautinių, metu tarptautinėje humanitarinėje teisėje nėra laikoma vienu iš prioritetų. Tai ypač problemiška, kai kalbame apie regioninius (netarptautinius) karinius konfliktus – nepriklausomos valstybės suverenitetas leidžia jai savo teritorijos ribose turėti tam tikrą veiksmų laisvę. Istorija ir tarptautiniai teisės aktai rodo, jog net ir žmogaus teisių pažeidimai turi pasiekti tam tikrą sunkumo lygį, kad būtų pateisinta intervencija į suverenios valstybės teritoriją, todėl nenuostabu, jog šiandieninė visuomenė juo labiau nėra linkusi atkreipti dėmesį į žalą, tokių konfliktų metu daromą aplinkai. Sudėtinga surasti ne tik išsamių teisės normų, kurios reglamentuotų aplinkosaugą netarptautinių karinių veiksmų metu, bet ir mokslinių publikacijų. Teisės spragos paprastai patraukia mokslininkų dėmesį, jie linkę analizuoti teisinius vakuumus ir siūlyti galimus problemų sprendimų būdus. Publikacijų aplinkosaugos regioninio konflikto metu tema rasti beveik neįmanoma.
Dėl minėtų priežasčių šiame straipsnyje apžvelgiamos rašytinės ir paprotinės teisės normos, kurias galima rasti ne tik humanitarinės teisės, bet ir kitų tarptautinės teisės šakų, tokių kaip žmogaus teisių teisė, aplinkosaugos teisė, baudžiamoji teisė, dokumentuose. Analizuojamas šių teisės normų bei humanitarinės teisės principų (karinės būtinybės, proporcingumo, atskyrimo), kurie, deja, paprastai įgauna pirmenybę kariniuose veiksmuose, santykis; taip pat taikos metu galiojančių teisės normų taikymo karinio konflikto metu aspektai. Surinkus informaciją apie įvairių tarptautinės teisės šakų teisės normas, tiesiogiai ar netiesiogiai reglamentuojančias aplinkos apsaugą regioninio konflikto metu, daroma išvada dėl tokio reglamentavimo nepakankamumo ir jo tobulinimo poreikio.
Norint užtikrinti išsamų ir visapusišką teisinį reglamentavimą ir tokio reglamentavimo įgyvendinimą, pateikiami siūlymai dėl teisinės bazės tobulinimo. Tai tarptautinės civilinės atsakomybės aplinkosaugos srityje kūrimas, pokyčių tarptautinėje baudžiamojoje teisėje inicijavimas, naujo, išsamaus tarptautinio dokumento (sutarties, konvencijos ar dar vieno papildomo protokolo prie Ženevos konvencijų), reglamentuojančio aplinkosaugą ne tik taikos, bet ir karinių veiksmų, tiek regioninių, tiek tarptautinių, metu priėmimas. Taip pat pokyčiai, galimi inicijuoti ir pačių šalių, įtraukiant aplinkosaugos normas į karinių vadovėlių puslapius ar nustatant baudžiamąją atsakomybę nacionaliniu lygiu, kai žala aplinkai valstybės teritorijoje dėl karinių veiksmų viršija nustatytą lygmenį.