Limiting of the Right to Privacy in the Context of Protection of National Security

Santrauka

Pastaraisiais dešimtmečiais žmogaus teisių įgyvendinimo ir apsaugos klausimas yra tapęs demokratinių valstybių prioritetu. Žmogaus teisės įtvirtintos tiek nacionaliniu, tiek tarptautiniu lygmeniu, jų apsaugai sukurtos institucinės sistemos. Kita vertus, nacionalinio saugumo užtikrinimas, kaip ir žmogaus teisių apsauga, yra labai svarbus kiekvienos valstybės uždavinys ir egzistavimo sąlyga. Neretai nacionalinio saugumo interesai suponuoja poreikį susiaurinti kai kurias prigimtines žmogaus teises, pavyzdžiui, teisę į privataus gyvenimo neliečiamumą, teisę į asmens susirašinėjimo slaptumą ir kitas. Tradicinė saugumo koncepcija yra siejama su nacionalinio saugumo užtikrinimu. Pagal tradicinę saugumo sampratą, saugumo objektu laikoma valstybė, todėl pagrindinis valstybių dėmesys sutelkiamas į išorės grėsmes. Teigiama, jog svarbiausia yra apsaugoti valstybę nuo išorės agresijos, užtikrinti valstybės sienų bei institucijų apsaugą. Kartu užtikrinama ir žmogaus teisių apsauga. Tačiau pažymima, kad saugi valstybė nebūtinai reiškia ir saugius jos piliečius. Todėl žmogaus teisių apsaugos klausimas, siekiant užtikrinti nacionalinį saugumą, yra labai aktualus klausimas.