Asylum Law or Criminal Law: Blame, Deterrence and the Criminalisation of the Asylum

Santrauka

1951 m. Jungtinių Tautų konvencija dėl pabėgėlių statuso numato pabėgėlio apibrėžimą ir pabėgėlio statusui keliamus reikalavimus bei įtvirtina pabėgėlių teises, iš kurių viena svarbiausių – draudimas asmenis išsiųsti į valstybę, kurioje jo gyvybei ar laisvei kiltų grėsmė dėl Konvencijoje įtvirtintų priežasčių. Tačiau Konvencija nenurodo priemonių, kaip Susitariančios šalys turėtų suteikti pabėgėlio statusą. Taigi Susitariančioms šalims paliekama teisė pačioms suformuoti savo migracijos politiką. Tačiau 1951 m. Konvencijos parengiamieji darbai rodo Konvencijos rengėjų poziciją, kad Susitariančios šalys gindamos savo interesus turi atsižvelgti į iš sutarties kylančią žmogaus teisių dvasią. Norėta pasakyti, kad Susitariančios šalys veiks sąžiningai derindamos du konkuruojančius interesus – prieglobsčio prašytojo teisę nebūti išsiųstam į valstybę, kurioje jam gresia persekiojimas, ir pačios valstybės nacionalinius interesus. Tačiau pastebima, kad pastaruoju metu vykdoma pabėgėlio statuso suteikimo politika yra pagrįsta baime dėl pačių prieglobsčio prašytojų keliamos grėsmės valstybės interesams.