TEISINGUMAS IR TARPTAUTINĖ TEISĖ

Santrauka

Straipsnyje analizuojamas teisingumo reiškinys jo santykyje su tarptautine teise. Teisingumo reiškinys pradėjo formuotis gilioje senovėje. Pirmas iš autorių teisingumo terminą pavartojo Aristotelis. Hugo Grotius teisingumo idėją bandė pagrįsti per teisingo karo prizmę. Šiai dienai teisingumo koncepcija yra tarptautinės teisės mokslininkų akiratyje. Straipsnyje nagrinėjami tokie aktualūs klausimai kaip teisingumo ir tarptautinės teisės santykis. Teigiama, kad tarp šių dviejų reiškinių egzistuoja glaudus ryšys. Išskiriamas labai svarbus šiuolaikinės teisės bruožas  – sutartinis teisingumas. Atsakoma į klausimą, ar teisingumas yra tarptautinės teisės šaltinis. Nagrinėjamos teisingumo įsiliejimo į tarptautinę teisę formos. Išskiriamos ir apibūdinamos teisingumo taikymo formos: teisingumas infra legem, teisingumas praeter legem, teisingumas contra legem. Pateikiamos išvados. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad teisingumo idėja formavosi palaipsniui. Galima konstatuoti, kad XVII–XVIII amžiuose teisingumo idėja buvo paplitusi įvairiose valstybėse. Teisingumas tarptautinėje teisėje traktuojamas kaip tarptautinės teisės šaltinis. Norminis teisingumo kaip tarptautinės teisės šaltinio pagrindas yra įtvirtintas Tarptautinio Teisingumo Teismo statuto 38 straipsnyje. Atsižvelgiant į teisingumo koncepciją, kai kurias tarptautinės teisės normas būtina pakoreguoti. Tai padaryti įpareigoja susiklosčiusi tarptautinė situacija.