plugins.themes.bootstrap3.article.main6605cfb5ec921

Paulius Čelkis Eglė Venckienė

Santrauka

Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje tvirtinama, kad „kiekvienas […] turi teisę realizuoti […] ekonomines, socialines ir kultūrines teises, reikalingas, nepakeičiamas savo orumui [...] šios teisės užtikrina egzistenciją, vertą žmogaus orumo.“  Iš prigimtinio orumo kyla kiekvieno žmogaus teisė į aukščiausio pasiekiamo lygio fizinę ir psichinę sveikatą . Antra žmogaus teisių karta (ekonominių, socialinių, kultūrinių) priima radikalius sprendimus: įtvirtinama teisė į sveikatos apsaugą, motyvuojant, jog asmeniui svarbios ne tik pilietinės, politinės teisės, bet būtinos ir orios gyvenimo sąlygos, o teisė į sveikatos apsaugą yra viena jų. Tarptautinės teisės aktų nuostatų analizė rodo, kad teisė į sveikatos apsaugą tarptautinėse sutartyse, deklaracijose evoliucionavo nuo sveikatos, kaip pagrindinės žmogaus vertybės, iki savarankiškos teisės, kuriai įgyvendinti skiriama vis konkretesnių ir daugiau sveikatai lemiamą įtaką apimančių veiksnių įgyvendinimo priemonių. Teisės į sveikatos apsaugą įgyvendinimas priklauso ir nuo paties individo pastangų, ir nuo valstybės, jos sukurtų administracinių bei institucinių sistemų gebėjimo tinkamai atlikti pavestą funkciją. Nors tarptautinės teisės aktuose nurodytos pagrindinės nuostatos, aiškiai apibrėžtos siekiamos įgyvendinti priemonės, tačiau nuo nacionalinės šalių dispozicijos priklauso, kokiu mastu ir kaip jos bus įgyvendintos.

plugins.themes.bootstrap3.article.details6605cfb5f0a64

Skyrius
Mokslo straipsnis