Protection of Creditors’ Rights in Asset Deal

Santrauka

2000 m. Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse įtvirtinus atskirus sandorius dėl įmonės, kilo abejonių dėl šių sandorių teisinio reguliavimo tinkamumo ir pakankamumo. Teisinė praktika parodė, kad dabar galiojantis sandorių dėl įmonės perleidimo (įmonės pirkimo-pardavimo ir įmonės nuomos) teisinis reglamentavimas yra sudėtingas ir ne itin patrauklus teisininkams-praktikams, nes Lietuvoje įmonių, kaip turtinių kompleksų, civilinė apyvarta pagal galiojantį teisinį reglamentavimą beveik nevyksta. Lyginant įmonės pirkimo–pardavimo ir nuomos sutarčių teisinį reglamentavimą su kitomis pirkimo–pardavimo ir nuomos sutarčių rūšimis, tampa akivaizdu, kad įmonės pirkimui–pardavimui bei nuomai taikomi griežtesni sutarties formos, sudarymo tvarkos ir kreditorių teisių apsaugos reikalavimai. Dėl to, kaip rodo teisinė praktika, šalys dažnai sudaro atskiro turto pirkimo–pardavimo arba nuomos sandorius, o ne įmonės pirkimo–pardavimo ar nuomos sutartį, taip išvengdami minėtų imperatyviųjų reikalavimų taikymo. Ekonominis rezultatas, perleidus ir įmonę, kaip turtinį kompleksą, ir bendrovės kontrolinį akcijų paketą, yra tas pats, tačiau įmonės pirkimas-pardavimas bei nuoma yra palankesni pirkėjui (nuomininkui) ir kreditoriams dėl informacijos apie įmonės (verslo) perleidimą atskleidimo jiems, jų reikalavimų užtikrinimo, bei pardavėjo (nuomotojo) atsakomybės prieš kreditorius masto.