plugins.themes.bootstrap3.article.main661dfbe204f76

Eglė Venckienė

Santrauka

Žmogaus orumo terminas demokratinės valstybės teisės sistemoje vartojamas dviem aspektais: kaip žmogaus teisių sistemą pagrindžiantis principas ir kaip savarankiškos teisės objektas. Tačiau sąvoka „orumas“ lieka tuščia formuluotė, neįvardijant to vertingumo pagrindo, žmogaus orumo susiejimas su žmogaus teisėmis lieka deklaratyvus, o orumas kaip savarankiškos teisės objektas atrodo kaip asmeninė, jokių pareigų nesaistoma, individo moralinė vertybė. Straipsnyje siekiama teoriniu ir praktiniu aspektais kompleksiškai ištirti žmogaus orumo sąvoką, apibrėžti ją kaip teisinę kategoriją. Aiškinamos ir interpretuojamos normos tų tarptautinių dokumentų ir valstybės vidaus teisės aktų, kurie įtvirtina teisę į orumą ir jos apsaugą, analizuojami tokie su žmogaus orumu susiję klausimai, kaip skirtingi teisės į orumą įgijimo, apsaugos aspektai, kurie iki šiol apskritai nebuvo mokslinio tyrimo objektas, bet padedantys atskleisti orumo sąvokos turinį, probleminius terminologijos aspektus. Jei laikomasi pozicijos, kad demokratinės valstybės pagrindinė vertybė yra žmogus, tai teisė – jo interesų įgyvendinimo ir gynimo priemonė. Jos pagalba žmogus kaip integrali fizinė ir dvasinė būtybė XX a. a priori pripažintas vertybe.

plugins.themes.bootstrap3.article.details661dfbe2087b3

Skyrius
Mokslo straipsnis