European Union Citizenship, National Welfare Systems and Social Solidarity

Santrauka

Šio straipsnio tikslas – analizuoti, kaip Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ETT) siekia gerbti principus, kuriais grindžiamos nacionalinės socialinės apsaugos sistemos (ypač socialinio solidarumo principą), kartu užtikrinant, kad valstybės narės laikytųsi Europos Sąjungos (toliau – ES) teisės, visų pirma Sutarties nuostatų dėl pagrindinių laisvių ir ES pilietybės. Teigiama, kad, siekdamas suderinti šiuos du interesus, ETT laikėsi pozicijos, kad priimančiosios valstybės narės piliečiai turi parodyti tam tikrą finansinį solidarumą su kitų valstybių narių piliečiais, kurie užmezgė „tikrą ar realų ryšį“ su šios valstybės visuomene. Siekiant nustatyti tokio ryšio egzistavimą, priimančiosios valstybės narės valdžios institucijos kiekvienu konkrečiu atveju turi vertinti ES piliečio, siekiančio socialinių išmokų, situaciją. Tačiau, Förster byla yra svarbi išimtis individualiai taikant „tikro ar realaus ryšio“ testą. Nors Förster bylos sprendimas iš esmės nepanaikina Bidar byloje suformuluotų nuostatų, tačiau jis atleidžia priimančiąją valstybę narę nuo pareigos nagrinėti ekonomiškai neaktyvių studentų, kurie kreipiasi dėl išlaikymo paramos ar paskolų, tačiau šalyje dar nėra išgyvenę penkerių metų laikotarpio, situaciją. Be to, gyvenamosios vietos reikalavimo laikymasis yra svarbus veiksnys, kuris gali nustatyti, kiek asmuo integravosi priimančiosios valstybės narės visuomenėje, tačiau jokiu būdu tai nėra vienintelis kriterijus. Kiti veiksniai, pavyzdžiui, tai, kad asmuo, prašantis socialinių išmokų, anksčiau dirbo priimančiojoje valstybėje narėje ar yra tos valstybės pilietis, taip pat gali būti svarbūs. Galiausiai straipsnio autorius  palaiko teiginį, kad įmanoma skaityti Collins, Bidar, ir Nerkowska bylas nuosekliai, remiantis tuo, kad gyvenamosios vietos reikalavimas nėra tokios pat svarbos užmezgant ryšius su priimančiosios valstybės narės visuomene bei nutraukiant ryšius su buveinės valstybės narės visuomene. Šis skirtumas skatina laisvą ES piliečių judėjimą: jie turėtų galėti pasinaudoti savo laisvo judėjimo teise be baimės, kad bus nutraukti glaudūs ryšiai su savo buveinės valstybės narės visuomene.