PRANEŠĖJŲ APSAUGA: TEISINIS REGULIAVIMAS IR JO TAIKYMO PIRMIEJI METAI LIETUVOJE

Santrauka

Korupcija, netinkamas pareigų atlikimas, aplaidumas ir kitokia neteisėta veikla ir (ar) piktnaudžiavimas teise gali būti vykdomi tiek viešosiose, tiek privačiose organizacijose. Šie teisės pažeidimai gali padaryti atitinkamo dydžio žalą viešajam interesui. Viena iš teisinių priemonių užkirsti kelią tokiems pažeidimams ar juos atskleisti yra pranešimas apie tokius neteisėtus veiksmus ar neveikimą. Asmenys, dirbantys atitinkamoje organizacijoje ar turintys su ja kitokių santykių dėl būsimos, esamos ar pasibaigusios darbinės veiklos, turi galimybę pranešti apie pažeidimus. Tačiau dėl to būtina užtikrinti veiksmingą pranešėjų apsaugą, kuri garantuotų jų saugumą ir neatgrasytų pranešti. Dėl pranešėjų apsaugos ES lygmeniu buvo nuspręsta imtis konkrečių teisinių priemonių, t. y. harmonizuoti esamus teisės aktus ir nustatyti minimalius pranešėjų apsaugos standartus.
Šiame straipsnyje yra pristatomos kai kurios Lietuvos Respublikos pranešėjų apsaugos įstatymo nuostatos ir jų atitiktis Direktyvai dėl asmenų, pranešančių apie Sąjungos teisės pažeidimus, apsaugos, taip pat vertinami šių įstatymo nuostatų taikymo pirmieji metai. Straipsnyje, remiantis teisiniu reguliavimu, moksline doktrina ir statistiniais duomenimis, nagrinėjama: pranešėjo samprata ir asmens pripažinimo pranešėju procedūra; pranešėjams taikomos pagalbos ir skatinimo priemonės – konfidencialumo užtikrinimas, draudimas daryti neigiamą poveikį, atlyginimas ir kompensavimas.