Origins of Environmental Regulation

Santrauka

Pastarieji dvidešimt–trisdešimt metų pasižymėjo beprecedenčiu naujo teisinio reguliavimo poreikiu aplinkos apsaugos srityje. Tai prisidėjo prie nepaprasto aplinkos apsaugos teisės aktų skaičiaus augimo ir pačios aplinkosaugos koncepcijos transformavimosi bei aplinkosaugos principų raidos. Aplinkos apsaugos teisės aktų nuostatos dažnai yra leidžiamos, priimamos ir joms paklūstama su dideliu visuomenės pasipriešinimu. Viena vertus, aplinkos apsaugos teisė gali būti apibrėžiama kaip vertybių sistema, kuri siekia, kad žmogaus veikla būtų gamtą saugojanti ir tausojanti, o ne tik savo privačius interesus tenkinanti nepaisant visuomenės interesų ir gamtos apsaugos problemų. Todėl aplinkos apsaugos nuostatos dažniausiai pasižymi tuo, kad pagrindinės reguliavimo priemonės yra įvairūs žmogaus veiklos apribojimai siekiant užkirsti kelią įvairių gamtos sistemų sutrikimui. Kita vertus, nustatydama veiklos apribojimus aplinkosaugos teisės transformuoja įprastinę teisės subjektų subordinaciją reguliavimo centru įvardindama ne asmens privačius interesus (vienintelį adresatą ir tradicinį teisinės sistemos naudos gavėją), bet gamtą ir ateities kartų poreikius (šios kategorijos dažniausiai neturi jokio teisinio subjektiškumo). Ši koncepcija iš esmės transformuoja gamtos ir žmogaus santykį ir todėl aplinkos apsaugos teisės normos dažnai sukuria priešpriešą ir kelia įtampą tokių asmens teisių kaip teisė į nuosavybę, teisė į asmeninį gyvenimą, teisė į asmeninę gerovę atžvilgiu. Todėl šiame tyrime siekiama atskleisti, kokios priežastys ir idėjinės nuostatos nulėmė būtent tokią aplinkosaugos teisės raidą, kokie yra pagrindiniai aplinkos apsaugos teisės šaltiniai. Šio tyrimo tikslas – atskleisti tarptautinio ir regioninio aplinkos apsaugos teisinio reguliavimo ištakas ir svarbiausius principus bei išanalizuoti aplinkos apsaugos teisės aktų esmines ypatybes.