OMBUDSMENO INSTITUTO REIKŠMĖ KONSTITUCINĖJE SISTEMOJE

Santrauka

Straipsnyje analizuojama ombudsmeno institucijos reikšmė konstitucinėje sistemoje, šios institucijos paskirtis, prigimtis ir transformacija per pastaruosius du šimtmečius tiek senosios demokratijos šalyse, tiek ir naujai demokratijos keliu žengiančiose šalyse. Kiekviena valstybė, pasirinkdama ombudsmeno ar žmogaus teisių institucijos modelį, sprendžia daug klausimų: kaip užtikrinti ir išsaugoti nepriklausomos institucijos statusą, pagarbą jos rekomendacinio pobūdžio sprendimams, kokias mandato ribas nustatyti, kad principas „valdžios įstaigos tarnauja žmonėms“ būtų iš tikrųjų įgyvendintas, kad būtų gerbiamos žmogaus teisės, užtikrinta teisės viršenybė, valdžios institucijų atskaitingumas ir administravimo skaidrumas.
Net ir tradicinės „klasikinės“ ombudsmeno institucijos išgyvena tam tikrą evoliuciją, šiandien iš jų tikimasi apginti ne tik nuo galimo viešojo administravimo biurokratizmo ir piktnaudžiavimo, bet realiai garantuoti pagarbą žmogaus teisėms ir laisvėms. Ši institucinė evoliucija vyksta konstitucinėmis reformomis, institucinėmis pertvarkomis arba įstatymu nustatomomis papildomomis funkcijomis.
Paradoksalu, bet ombudsmenas gali būti labai galingas ir taip pat visiškai be galios, atskaitingas Parlamentui, bet ir turintis visišką nepriklausomumą įgyvendindamas savo funkcijas.1 Iš vienos pusės, ombudsmenas, atlikdamas tyrimą, gali išsireikalauti visus reikalingus dokumentus, įeiti į bet kurias patalpas, įskaitant ir uždaro tipo institucijų, tačiau iš kitos pusės, jo priimtas sprendimas yra rekomendacinio pobūdžio, tad trapios demokratijos sąlygomis ombudsmenui tenka įrodinėti savo sprendimo teisėtumą, pagrįstumą.