Nepilnamečių nusikalstamumo kontrolės objektyvieji poreikiai ir institucijų teisinis statusas

Santrauka

Straipsnyje nagrinėjama probleminė situacija, susiklosčiusi valstybės institucijoms kontroliuojant nepilnamečių nusikalstamumą, stengiamasi nustatyti, autoriaus nuomone, tinkamą nusikalstamumo kontrolės ir prevencijos subjektų teisinį statusą atsižvelgiant į tarptautinius teisinius standartus, reglamentuojančius socialinių reakcijų į nepilnamečių nusikalstamumą ir į objektyviuosius vaiko nekriminogeninės socializacijos poreikius Lietuvos Respublikoje galimus modelius. Daugiausia dėmesio skiriama teisiniam prokurorų statusui.
Straipsnį sudaro penkios dalys. Pirmojoje dalyje aptariami socialinių reakcijų į nepilnamečių nusikalstamumą prokurorų priežiūros būtinumo klausimai. Manoma, kad aptarus teisinį prokurorų statusą galima tinkamiau pakoreguoti ir kitų suinteresuotų institucijų veiklos nusikalstamumo kontrolės ir prevencijos srityje teisinius pagrindus.
Antrojoje dalyje atskleidžiamas vaiko nekriminogeninės konkrečios socializacijos priežiūros turinys. Teigiama, kad gerai organizuota socializacijos priežiūra laiku užkirstų kelią konkretaus vaiko asocializacijai, jo stūmimui į nusikalstamumą.
Nepilnamečių, turinčių asocializacijos problemų, rezidentinės globos priežiūros esmė atskleidžiama trečiojoje straipsnio dalyje. Ketvirtojoje dalyje nagrinėjami baudžiamojo persekiojimo veiklos rezidentinės globos santykiai. Penktoji straipsnio dalis skirta institucijų disfunkcijų formavimosi ir jų šalinimo priežiūros problemai.