Nepilnamečių smurtas Lietuvoje: raiška, priežastys ir prevencija

Santrauka

Straipsnyje nagrinėjamos šiuo metu Lietuvoje ypač aktualios nepilnamečių smurtinės agresijos prieš asmenį sunkiausios apraiškos: tyčiniai nužudymai ir pasikėsinimai nužudyti, tyčiniai sunkūs kūno sužalojimai bei išžaginimai ir pasikėsinimai išžaginti, taip pat nepilnamečių smurtas, nukreiptas į save, t. y. savižudybės.
Problema nagrinėjama kompleksiškai tiek kriminologiniu istoriniu požiūriu, tiek ir kriminologijos dalyko požiūriu.
Taigi aptariamos nepilnamečių minėtų smurtinių nusikaltimų tendencijos Lietuvoje per sovietinį laikotarpį iki 1988 m., per atgimimo laikotarpį ir atgavus nepriklausomybę. Taip pat nagrinėjamos nepilnamečių smurto minėtų apraiškų priežastys bei pagrindinės jų prevencijos kryptys.
Per sovietinį laikotarpį iki 1988 m. nepilnamečių smurtinis nusikalstamumas plito nesmarkiai. Bendro nusikalstamumo staigaus didėjimo metu nuo 1989 m. iki 1995–1996 m. ir vėliau, iki šių dienų, nepilnamečių padarytų ir užregistruotų tyčinių nužudymų ir pasikėsinimų nužudyti padaugėjo 4 kartus, o sunkių kūno sužalojimų – 1,5 karto. Išžaginimų ir pasikėsinimų išžaginti skaičius išliko stabilus. Savižudžių jaunuolių iki 20 metų skaičius 1989–1999 m. vidutiniškai du kartus viršija nužudytų šio amžiaus asmenų skaičių.