Savigyna Lietuvos civilinėje teisėje

Santrauka

Civilinių teisių gynimo būdai buvo aktualūs visais Lietuvos valstybės gyvavimo laikotarpiais. Vienas šių būdų – savigyna – buvo žinomas jau nuo seniausių laikų. Įtvirtinta visuose trijuose Lietuvos Statutuose, ji buvo plačiai naudojama. Savigyna buvo žinoma ir naudojama ir tarpukario Lietuvoje. Lietuvą okupavus ir įvedus Rusijos Federacijos civilinį kodeksą, o vėliau 1964 metų Civilinį kodeksą, savigyna kaip civilinių teisių gynybos būdas buvo draudžiama ir traktuojama kaip savavaldžiavimas. Atkūrus Lietuvos valstybės nepriklausomybę, iki 2001 m. liepos mėn. Lietuvoje galiojo 1964 metų Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas, kuriame išliko savigynos taikymo civiliniuose teisiniuose santykiuose draudimas. Priėmus naująjį Civilinį kodeksą, iškilo būtinybė naujai pažvelgti tiek į visą civilinę teisę, tiek į jos atskirus institutus, įskaitant ir į seniai Lietuvos civilinėje teisėje žinomą ir dabar su naujuoju Lietuvos Respublikos civiliniu kodeksu į Lietuvos civilinę teisę sugrįžusį savigynos institutą.
Straipsnio autorius nebando pateikti neginčijamos pozicijos dėl civilinių teisių gynimo savomis jėgomis padalijimo į dvi dalis: savigyną ir savigalbą, tačiau, pažvelgdamas į savigynos ir savigalbos sampratą kitų valstybių civiliniuose įstatymuose, siūlo pamąstyti dėl savigynos sampratos patikslinimo Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse.