Civilinių ir darbo sutarčių sąveika
plugins.themes.bootstrap3.article.main67429a76b1f8c
Santrauka
Sutarties institutas svarbus ne tik civiliniams, bet ir darbo santykiams. Ilgą laiką darbo santykius reguliavo civilinės teisės normos, darbo sutartis buvo laikoma viena iš daugelio civilinių sutarčių rūšių. Ši padėtis XIX a. pasikeitė visose Europos valstybėse. Visur kito nuostatos, atskiriančios įdarbinimą pagal darbo sutartį nuo darbo pagal civilines sutartis. Kol darbo santykiai rėmėsi bendra sutarčių teise (civiline arba common law) ar net atskiromis nuostatomis, taikytomis kiekvienos darbo santykio rūšies atveju, nebuvo reikalo atskirti paslaugų samdą ir darbo samdą.
Staigūs pasaulinės ekonomikos pokyčiai, didinantys konkurencinę kovą ir mažinantys darbuotojų užimtumą, atnešė į darbo pasaulį naujovių, pasireiškiančių civilinių teisinių santykių ir darbo teisinių santykių sąveika.
Atskirti civilines ir darbo sutartis svarbu tiek teoriniu, tiek praktiniu požiūriu. Įstatymų netobulumas ir prieštaravimai šią painiavą padidina. Neretai nuosavybės santykiai susipina su darbo funkcijomis ir sunku juos atskirti.
Atsiranda subjektai, kurie kartu yra ir savininkai, ir tam tikro darbo proceso organizatoriai bei darbuotojai. Kaip pavyzdį galima paminėti ūkines bendrijas, taip pat žemės ūkio bendroves, ūkininkų ūkius, kur nuosavybės santykiai susipina su darbo santykiais. Painiavos kyla ir dėl valstybės vykdomos mokesčių politikos, kai, siekiant surinkti į biudžetą daugiau pajamų, darbo santykius bandoma įžvelgti ten, kur jų visai nėra.
Neretai teigiama, kad būtina uždrausti arba riboti civilines teisines darbo panaudojimo formas (rangos, pavedimo, paslaugų ir kt.) ir nustatyti vienintelę organizacinę teisinę darbo panaudojimo formą – darbo teisinius santykius. Tai prieštarauja rinkos ekonomikos poreikiams ir jos esmei.
Pastaraisiais metais vis ryškiau pasireiškia skirtingų teisės šakų integraciniai procesai, kai skirtingų teisės šakų normos ne priešinamos viena kitai, bet siekiama vientiso teisės reguliavimo principo.
Straipsnyje pateikiama bendra civilinių ir darbo sutarčių samprata, jų principai, sudarymo, nutraukimo, šalių atsakomybės ir sutartinių santykių lyginamoji analizė, kriterijai, kurie padėtų atskirti darbo sutartis nuo civilinių sutarčių.
Staigūs pasaulinės ekonomikos pokyčiai, didinantys konkurencinę kovą ir mažinantys darbuotojų užimtumą, atnešė į darbo pasaulį naujovių, pasireiškiančių civilinių teisinių santykių ir darbo teisinių santykių sąveika.
Atskirti civilines ir darbo sutartis svarbu tiek teoriniu, tiek praktiniu požiūriu. Įstatymų netobulumas ir prieštaravimai šią painiavą padidina. Neretai nuosavybės santykiai susipina su darbo funkcijomis ir sunku juos atskirti.
Atsiranda subjektai, kurie kartu yra ir savininkai, ir tam tikro darbo proceso organizatoriai bei darbuotojai. Kaip pavyzdį galima paminėti ūkines bendrijas, taip pat žemės ūkio bendroves, ūkininkų ūkius, kur nuosavybės santykiai susipina su darbo santykiais. Painiavos kyla ir dėl valstybės vykdomos mokesčių politikos, kai, siekiant surinkti į biudžetą daugiau pajamų, darbo santykius bandoma įžvelgti ten, kur jų visai nėra.
Neretai teigiama, kad būtina uždrausti arba riboti civilines teisines darbo panaudojimo formas (rangos, pavedimo, paslaugų ir kt.) ir nustatyti vienintelę organizacinę teisinę darbo panaudojimo formą – darbo teisinius santykius. Tai prieštarauja rinkos ekonomikos poreikiams ir jos esmei.
Pastaraisiais metais vis ryškiau pasireiškia skirtingų teisės šakų integraciniai procesai, kai skirtingų teisės šakų normos ne priešinamos viena kitai, bet siekiama vientiso teisės reguliavimo principo.
Straipsnyje pateikiama bendra civilinių ir darbo sutarčių samprata, jų principai, sudarymo, nutraukimo, šalių atsakomybės ir sutartinių santykių lyginamoji analizė, kriterijai, kurie padėtų atskirti darbo sutartis nuo civilinių sutarčių.
plugins.themes.bootstrap3.article.details67429a76b4fb1
Skyrius
Mokslo straipsnis
Šiam žurnalui suteikta Creative Commons Priskyrimas - Nekomercinis platinimas - Jokių išvestinių darbų CC BY-NC-ND 4.0 licencija.