Nepilnamečių emancipacija: nuolatinis ar eksperimentinis statusas

Santrauka

Straipsnyje analizuojama nepilnamečių emancipacija Lietuvoje iki 1940 m., nuo 1940 iki 1990 m. ir nuo 2001 m. liepos 1 d., įsigaliojus Civiliniam kodeksui. Per šį laikotarpį nepilnamečiai galėjo būti pripažinti visiškai savarankiškais arba jų savarankiškumas buvo ribojamas rūpintojo, teismo ar šeimos tarybos valia. Nuo 1990 metų emancipacija Lietuvoje buvo pripažįstama tik tais atvejais, kai buvo leidžiama sudaryti santuoką aštuoniolikos metų nesulaukusiam asmeniui. Civilinis kodeksas įteisino nepilnamečių emancipaciją ne tik teismui leidus sudaryti santuoką asmeniui, nesulaukusiam aštuoniolikos metų, bet ir paties nepilnamečio, jo tėvų, rūpintojų ar globos (rūpybos) institucijų pareiškimu. Jame taip pat nustatyta ir galimybė ją panaikinti. Siūloma atsisakyti normų, leidžiančių panaikinti nepilnamečių savarankiškumą, o būtinais atvejais taikyti normas, ribojančias pilnamečių asmenų statusą. Straipsnyje taip pat pateikiamos Rusijos Federacijos, Latvijos Respublikos, Prancūzijos, Italijos civilinių kodeksų nuostatos nepilnamečių emancipacijos atžvilgiu ir formuluojami pasiūlymai, kuriais remiantis galėtų būti tobulinamos su nepilnamečių emancipacija susijusios Civilinio kodekso normos.