The Charter of Fundamental Rights within the Framework of European Union Legal System

Santrauka

2000 m. gruodį priimta Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija – dokumentas, neturintis apibrėžtos teisinės galios, tačiau jo turinys – teisiškai įpareigojantis, o tai, Europos Sąjungos konstitu-cinės teisės požiūriu, yra Bendrijų ir Sąjungos teisės viršenybės principo pagrindas. Chartija yra reikšminga politinė deklaracija, kurioje aiškiai nurodoma, kokių pagrindinių teisių Europos Sąjungos institucijos, taip pat ir Europos Sąjungos valstybės narės, įsipareigoja laikytis tiek vidaus, tiek užsienio politikoje įgyvendindamos Europos Sąjungos teisę. Verta panagrinėti su Chartija susijusias teisines ir politines problemas. Šio straipsnio tikslas – apibūdinti Chartijos vietą Europos Sąjungos teisės sistemoje, taip pat jos svarbą asmenims, esantiems Europos Sąjungoje.
Straipsnyje analizuojama Europos Bendrijos bei ją keitusių sutarčių nuostatos, įtraukusios, keitusios ir plėtojusios žmogaus teisių katalogą, taip pat Europos Bendrijų veiklą formuojant Bendrijos ir valstybių narių bendrą žmogaus teisių politiką siekiant ugdyti požiūrį į žmogaus teises kaip vertybes, svarbias ir pripažįstamas visų valstybių narių. Tokio požiūrio materialinė išraiška kaip tik ir tapo Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija, kuri, be kitų nuostatų, įtvirtintų ir kituose dokumentuose bei tarptautinėse konvencijose, įtvirtino visiškai naujas teises, tokias kaip asmenų su negalia integracija; eugeninės praktikos uždraudimas, ypač jei jos tikslas yra žmonių selekcija; žmogaus klonavimo uždraudimas. Tačiau greta šių naujovių straipsnyje analizuojama efektyvių šių teisių užtikrinimo procedūrų ir priemonių trūkumas, atkreipiamas dėmesys į faktą, kad Chartija, nebūdama vienas iš Bendrijos teisės šaltinių ir atitikdama tik „švelniosios teisės“ (soft–law) kategoriją, nesukuria privalomo teisiškai įpareigojančio poveikio.
Analizuojamas problemiškas klausimas, ar, įsigaliojus Nicos sutarčiai, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija taip ir liks vertinama kaip „švelniosios teisės“ pavyzdys, ar vis dėlto galima tikėtis jos įtraukimo į Europos Sąjungos konstitucinę teisę. Pastaruoju atveju toks žingsnis būtų labai sveikintinas, nes pagaliau būtų sukurta teisiškai privaloma žmogaus teisių apsaugos sistema ir įtvirtintas pirminis Chartijos tikslas. Tačiau atrodo, kad ir laukiamas Chartijos įtraukimas į Konstitucinę sutarti nebūtų išeitis, nes vien tik paties akto įtraukimo fakas nereikštų efektyvios žmogaus teisių apsaugos sistemos sukūrimo.