Organizuotas nusikalstamumas Lietuvoje: faktinė padėtis ir teisėsaugos institucijų praktika

Santrauka

Organizuotas nusikalstamumas tampa neatidėliotina ir vis didėjančia pasaulio problema.
Ši problema tampa aktuali ir Lietuvai. Atkūrus nepriklausomybę besiformuojant Lietuvoje rinkos santykiams, vis labiau stiprėjant legaliai ekonomikai, organizuotas nusikalstamumas įgauna šių struktūrų veikimui daugelyje valstybių būdingų bruožų užimdamas nelegalias rinkas, tenkindamas bei kurdamas draudžiamų prekių ir paslaugų paklausą. Lietuvoje veikiančių organizuotų nusikalstamų grupuočių veikla yra įvairiapusė – pradedant grynai kriminaliniu reketu ir baigiant tokiais ekonominiais nusikaltimais kaip kontrabanda, nelegali ekonominė veikla, pinigų plovimas, pareigūnų papirkinėjimas ir kt.
Organizuotas nusikalstamumas – tai tas pats kriminalinis pasaulis, tik įgavęs daug organizuotesnes formas. Organizuotas nusikalstamumas – tai įvairių lygių nusikalstamos grupuotės su jau parengtais kadrais, patikrintais nelegalios apyvartos kanalais bei ištobulinta korupcijos sistema. Tai reiškinys, apimantis beveik visų rūšių nusikaltimus.
Šio reiškinio mastą pabrėžia tai, kad bendro atskleistų nusikaltimų skaičiaus tik apie 3–5 proc. sudaro organizuoti ir ekonominiai nusikaltimai, tačiau žala, padaroma dėl tų nusikaltimų, daug didesnė nei dėl kriminalinių nusikaltimų padaryti nuostoliai žmonėms ir valstybei. Be to, organizuotas nusikalstamumas dažniausiai veikia keliose valstybėse, daro įtaką ne tik ekonominei, bet ir valstybės valdymo tvarkai.
Straipsnyje autorius, remdamasis kriminologiniais tyrimais, praktine baudžiamųjų bylų medžiaga, statistikos duomenimis, analizuoja organizuoto nusikalstamumo atsiradimą Lietuvoje, jo faktinę padėtį bei teisėsaugos institucijų praktiką. Autorius skiria ir detaliai nagrinėja du pagrindinius organizuoto nusikalstamumo plėtros Lietuvoje etapus. Pirmasis etapas siejamas su 1990 m. pradžia, jis tęsėsi iki 1995 m., o po 1995 m. organizuotas nusikalstamumas išgyveno naują raidos etapą.