Santuokinis amžius – santuokos sudarymo sąlyga
plugins.themes.bootstrap3.article.main67428cf1c5dfe
Santrauka
Santuokos sudarymo sąlygas, kurių svarbiausia ir nekintanti yra santuokinis amžius, nustato valstybė, pripažįstanti tik jos pačios registruotą santuoką ir jos pačios pripažintą santuokos registraciją.
Santuokinis amžius, kaip visuotinai žinomas juridinis faktas, Lietuvoje skirtingais visuomenės ir valstybės raidos tarpsniais buvo nustatomas tiek kitų valstybių teisės aktais, galiojusiais Lietuvoje, tiek pačios valstybės priimtais teisės aktais ir atskiromis teisės normomis. Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – CK), įsigaliojusiame nuo 2001 m. liepos 1 d., nustatytas santuokinis amžius interpretuotinas dvejopai: teigiamai – vertinant nustatytą santuokinį amžių, sutampantį su asmens pilnametyste, ir neigiamai – vertinant leidimą tuoktis bet kokio amžiaus vaikams. CK normos, leidžiančios bet kokio amžiaus vaikams sudaryti santuoką, pažeidžia konstitucinę nuostatą, garantuojančią teisę į vaikystę ir jos apsaugą, Vaiko teisių konvencijos, kitų tarptautinės teisės aktų ir paties CK normas, sukonkretinančias vaikų teises.
Siekiant suformuluoti teisingas išvadas ir pateikti pagrįstus siūlymus patobulinti CK normas, nustatančias santuokinį amžių, straipsnyje nagrinėjami ne tik Lietuvoje galiojantieji, bet ir galiojusieji teisės aktai, tarptautinės teisės normos, taip pat užsienio valstybių teisės normos, nustatančios santuokinį amžių; diskutuojama su kitais autoriais visiems besituokiantiems aktualiais klausimais.
Straipsnyje pateikiami konkretūs siūlymai dėl CK normų, nustatančių santuokinį amžių, pakeitimo: 1) palikti nuostatą, nustatančią santuokinį amžių, sutampantį su pilnametyste, 2) nepilnamečio emancipaciją prilyginti santuokiniam amžiui, 3) atsisakyti nuostatų, leidžiančių tuoktis vaikams, nes jos prieštarauja santuokos tikslams ir uždaviniams, pažeidžia vaikų teises, nustatytas Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatyme, Vaiko teisių konvencijoje ir kituose tarptautinės teisės aktuose.
Santuokinis amžius, kaip visuotinai žinomas juridinis faktas, Lietuvoje skirtingais visuomenės ir valstybės raidos tarpsniais buvo nustatomas tiek kitų valstybių teisės aktais, galiojusiais Lietuvoje, tiek pačios valstybės priimtais teisės aktais ir atskiromis teisės normomis. Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – CK), įsigaliojusiame nuo 2001 m. liepos 1 d., nustatytas santuokinis amžius interpretuotinas dvejopai: teigiamai – vertinant nustatytą santuokinį amžių, sutampantį su asmens pilnametyste, ir neigiamai – vertinant leidimą tuoktis bet kokio amžiaus vaikams. CK normos, leidžiančios bet kokio amžiaus vaikams sudaryti santuoką, pažeidžia konstitucinę nuostatą, garantuojančią teisę į vaikystę ir jos apsaugą, Vaiko teisių konvencijos, kitų tarptautinės teisės aktų ir paties CK normas, sukonkretinančias vaikų teises.
Siekiant suformuluoti teisingas išvadas ir pateikti pagrįstus siūlymus patobulinti CK normas, nustatančias santuokinį amžių, straipsnyje nagrinėjami ne tik Lietuvoje galiojantieji, bet ir galiojusieji teisės aktai, tarptautinės teisės normos, taip pat užsienio valstybių teisės normos, nustatančios santuokinį amžių; diskutuojama su kitais autoriais visiems besituokiantiems aktualiais klausimais.
Straipsnyje pateikiami konkretūs siūlymai dėl CK normų, nustatančių santuokinį amžių, pakeitimo: 1) palikti nuostatą, nustatančią santuokinį amžių, sutampantį su pilnametyste, 2) nepilnamečio emancipaciją prilyginti santuokiniam amžiui, 3) atsisakyti nuostatų, leidžiančių tuoktis vaikams, nes jos prieštarauja santuokos tikslams ir uždaviniams, pažeidžia vaikų teises, nustatytas Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatyme, Vaiko teisių konvencijoje ir kituose tarptautinės teisės aktuose.
plugins.themes.bootstrap3.article.details67428cf1c99f6
Skyrius
Mokslo straipsnis
Šiam žurnalui suteikta Creative Commons Priskyrimas - Nekomercinis platinimas - Jokių išvestinių darbų CC BY-NC-ND 4.0 licencija.