Criticism by Pavel Novgorodtsev of Utopia of out Politician (against Marxism and Anarchism)

Santrauka

Šiame moksliniame straipsnyje nagrinėjami žymaus XIX–XX amžiaus pradžios rusų teisės filosofo, visuomenės veikėjo, teisinės valstybės propaguotojo P. I. Novgorodcevo teoriniai veikalai („Įvadas į teisės filosofiją“; „Šiuolaikinė teisinės sąmonės krizė“; „Apie visuomenės idealą“ ir kt.) valstybės tema. Straipsnyje dėmesys sutelkiamas į tai, kaip P. I. Novgorodcevas aiškino marksistinio ir anarchistinio požiūrio į valstybės nunykimo perspektyvas nepagrįstumą. Straipsnyje parodoma, kad ir marksistų, ir anarchistų teorinė prielaida apie tobulą, nekonfliktišką visuomenės būseną, kai valstybės reguliavimo funkcija pasidaro nebereikalinga, teoriškai yra nekorektiška ir praktiškai neįgyvendinama. Straipsnyje pabrėžiama, kad K. Markso teiginys apie visuotiną žmonijos emancipaciją ydingas tuo, kad atvers kelią nevaldomam individų egoizmui. Oponuojant šiai marksistinei tezei straipsnyje pateikiama P. I. Novgorodcevo tezė, ginanti žmogaus ir valstybės interesų vienovę liberalioje ir demokratinėje valstybėje. Straipsnyje taip pat pateikiami argumentai, bylojantys, kad proletarinės revoliucijos, siekusios „pagreitinti“ emancipacijos procesus ir valstybės nunykimą, sulaukė priešingo rezultato – proletariato diktatūros, t. y. „kareivinių socializmo“ – totalitarinės nehumaniškiausios valstybės valdymo formos. Straipsnyje parodoma, kaip P. I. Novgorodcevas siejo žmonių tikėjimą tobula visuomenės būsena su žmonių primityviais vaizdiniais apie dangišką gyvenimą rojaus sąlygomis, kitais socialiniais ir religiniais veiksniais.
Straipsnyje taip pat aptariamos P. N. Novgorodcevo mintys apie anarchistines doktrinas, apie jų idėjinį ryšį su marksistine doktrina valstybės nunykimo klausimu. Straipsnyje parodoma, kad anarchistinis mąstymo stilius būdingas ir kai kuriems mūsų laikmečio visuomenės sluoksniams. Straipsnyje daroma išvada, kad šių dienų anarchistinis individualizmas ne maskuojasi pastanga paneigti valstybės autoritetą, bet dangstosi kitokiomis etiketėmis: žmogaus neribojamo individualumo gynimu (jo visiškai moraliai nedeterminuojama seksualine laisve, privilegija keisti savo genetinę prigimtį ir kt.). Šių dienų anarchistinis individualizmas „bombarduoja“ valstybės pagrindus dogmatiškai interpretuodamas ir vertindamas kai kurias žmogaus teises, atsiedamas jas nuo realaus socialinio konteksto, nuo faktiškų ir moraliai nulemtų žmogaus gyvenimo atributų.