Šeimos teisės normų, nustatančių monogamiją, interpretavimo ypatumai ir jų pažeidimo pasekmės

Santrauka

Santuokiniai santykiai visuomenės raidoje neapsiribojo viena vyro ir moters pora: egzistavo vieno vyro su keliomis moterimis (poliginija) arba vienos moters su keliais vyrais (poliandrija) šeimos.
Visuomenės civilizacijos procesams spartėjant ir apimant vis platesnes visuomenės veiklos sritis, kito ir santuokiniai santykiai, ir šeimos kūrimo pagrindai. Monogamija tapo viena iš vyraujančių santuokos ir šeimos formų, vienintele galima ir būtina civilizuotos visuomenės sąlyga, užtikrinanti šeimos pastovumą bei efektyvų jos funkcionavimą.
Straipsnyje analizuojama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso normos, nustatančios monogamiją, kaip materialinę santuokos sudarymo sąlygą ir pagrindinį santuokos ir šeimos reglamentavimo principą, ir su jomis susijusios kitų teisės aktų normos, teismų praktika bei formuluojami siūlymai, kaip patobulinti galiojančio Civilinio kodekso normas.
Apibendrinant pateikiama teisės aktų, galiojusių prieš priimant Lietuvos Respublikos civilinį kodeksą, pagrindinės nuostatos dėl monogamijos ir atsakomybės ją pažeidus.
Straipsnyje taip pat atskleidžiamos užsienio valstybių, pažangiai reglamentuojančių monogamiją, teisės aktų normų turinys ir formuluojami jų vertinimai.
Atlikus minėtus tyrimus prieita prie išvados, kad, nors Civiliniame kodekse monogamija nustatoma kaip viena iš pagrindinių santuokos sudarymo sąlygų, tačiau tiek įstatymų leidėjas, tiek teismai, taip pat ir komentatoriai ją interpretuoja nevienareikšmiškai, neatsižvelgdami į jos besąlygiškumą tiek taikant teisės normas, tiek jas nustatant, kai siekiama atkurti pažeistą monogamiją: nenustatyta atsakomybė už jos pažeidimą, skelbiamas sugyventinių institutas, neatsižvelgiama į monogamijos pažeidimo neigiamą poveikį asmens teisėms, reglamentuojamoms kituose teisės aktuose.