Europos Sąjungos plėtra ir žuvininkystė: ES vandenų nacionalizacijos atgaline data teisinis aspektas
plugins.themes.bootstrap3.article.main676d7d407a620
Santrauka
Europos Sąjungos plėtros etapas 2004 m. prasidėjo po ilgų ir sudėtingų derybų tarp ES ir valstybių kandidačių įvairiose politikos srityse. Šis procesas turėjo įtakos ir ES bendrajai žuvininkystės politikai, nes po kiekvieno plėtros proceso ES didėja Bendrijos laivynas ir plečiasi Bendrijos vandenys. Nuo pat pradžios žvejyba valdoma
pagal bendrąją žuvininkystės politiką, reikėjo nuolat prisitaikyti prie besikeičiančių aplinkybių. Ambicinga buvo ir 2002 m. reforma. Po penktojo ES plėtros etapo vėl keitėsi žuvininkystės reguliavimo politika, iš principo buvo pakeistas „kas ir kur turi teisę žvejoti“ reguliavimo metodas ir atsisakyta vienodo priėjimo prie vandenų principo, nes Europos Bendrija perleido savo išimtinę kompetenciją nustatyti ir reguliuoti Bendrijos pakrančių vandenis pakrančių valstybėms narėms, todėl Europos Sąjungos valstybės narės atgavo savo pajūrio vandenis.
Šiame straipsnyje išsamiai analizuojamas geografinis ES vandenų reguliavimas iki šių dienų. Pirmiausia pateikiamas istorinis, socialinis ir ekonominis šio reiškinio kontekstas. Detaliai apibrėžiamos geografinės ES bendrosios žuvininkystės politikos ribos. Trečiojoje straipsnio dalyje nagrinėjami du esminiai klausimai – valstybių narių kompetencija savarankiškai nustatyti vandenų reguliavimo priemones ir teisė drausti priėjimą prie nacionalinių vandenų valstybėms narėms, neturinčioms priėjimo prie Bendrijos vandenų. Ketvirtojoje straipsnio dalyje nuosekliai analizuojamas atgalinės Bendrijos vandenų nacionalizacijos procesas nagrinėjant Pirmąjį rėminį reglamentą, pirmąjį Bendrijų plėtros etapą, 1983 m. ir 2002 m. reformas bei paskutinio ES plėtros proceso rezultatus. Straipsnio pabaigoje pateikiamos išvados. Čia pabrėžiama, jog ES bendrosios žuvininkystės politikos pokyčiai, palankūs pakrančių valstybėms narėms, yra laikini ir po 2012 m. gruodžio 31 d. turės būti keičiami.
pagal bendrąją žuvininkystės politiką, reikėjo nuolat prisitaikyti prie besikeičiančių aplinkybių. Ambicinga buvo ir 2002 m. reforma. Po penktojo ES plėtros etapo vėl keitėsi žuvininkystės reguliavimo politika, iš principo buvo pakeistas „kas ir kur turi teisę žvejoti“ reguliavimo metodas ir atsisakyta vienodo priėjimo prie vandenų principo, nes Europos Bendrija perleido savo išimtinę kompetenciją nustatyti ir reguliuoti Bendrijos pakrančių vandenis pakrančių valstybėms narėms, todėl Europos Sąjungos valstybės narės atgavo savo pajūrio vandenis.
Šiame straipsnyje išsamiai analizuojamas geografinis ES vandenų reguliavimas iki šių dienų. Pirmiausia pateikiamas istorinis, socialinis ir ekonominis šio reiškinio kontekstas. Detaliai apibrėžiamos geografinės ES bendrosios žuvininkystės politikos ribos. Trečiojoje straipsnio dalyje nagrinėjami du esminiai klausimai – valstybių narių kompetencija savarankiškai nustatyti vandenų reguliavimo priemones ir teisė drausti priėjimą prie nacionalinių vandenų valstybėms narėms, neturinčioms priėjimo prie Bendrijos vandenų. Ketvirtojoje straipsnio dalyje nuosekliai analizuojamas atgalinės Bendrijos vandenų nacionalizacijos procesas nagrinėjant Pirmąjį rėminį reglamentą, pirmąjį Bendrijų plėtros etapą, 1983 m. ir 2002 m. reformas bei paskutinio ES plėtros proceso rezultatus. Straipsnio pabaigoje pateikiamos išvados. Čia pabrėžiama, jog ES bendrosios žuvininkystės politikos pokyčiai, palankūs pakrančių valstybėms narėms, yra laikini ir po 2012 m. gruodžio 31 d. turės būti keičiami.
plugins.themes.bootstrap3.article.details676d7d407e41a
Skyrius
Mokslo straipsnis
Šiam žurnalui suteikta Creative Commons Priskyrimas - Nekomercinis platinimas - Jokių išvestinių darbų CC BY-NC-ND 4.0 licencija.
