The Treaty of Accession and Differentiation in the EU

Santrauka

Po 2004 m. gegužės 1 d., kai į Europos Sąjungą įstojo daug naujų valstybių, iš esmės pasikeitė ES funkcionavimo pagrindas tiek instituciniu, tiek sprendimų priėmimo, tiek kompetencijos aspektu. Iš esmės pasikeitė ir Europos Sąjungos ateities vizija. Šiame straipsnyje daugiausia dėmesio skiriama naujųjų valstybių narių stojimo sutarčių analizei: nagrinėjama šių sutarčių struktūra, teisinė prigimtis, valstybių išsiderėti pereinamieji laikotarpiai ir ES saugumo klauzulės.
Pagrindinė straipsnio mintis yra ta, kad pereinamaisiais laikotarpiais naujosios valstybės narės negali lygiuotis į senąsias, kadangi ES acquis communautaire nėra perimamas visa apimtimi. Be to, pačios senosios valstybės narės stojimo sutartyse įtvirtinto saugumo klauzules, pasilikdamos sau teisę suspenduoti netinkamai adaptuojančios acquis naujosios valstybės narės narystę siekdamos užtikrinti tinkamą ES ekonomikos, vidaus rinkos, teisės ir vidaus reikalų raidą.
Visi šie aspektai išsamiai analizuojami pateikiant istorinį kontekstą ir atskirų stojimo sutarčių straipsnių analizę. Ypač daug dėmesio skiriama euro įvedimo ir naujųjų valstybių narių įsiliejimo į Šengeno erdvę pereinamiesiems laikotarpiams. Taip pat aptariami pereinamieji laikotarpiai laisvo darbuotojų judėjimo, laisvo paslaugų teikimo, žemės ūkio ir aplinkos apsaugos srityse.
Straipsnio pabaigoje pateikiamos išvados, kad ES ir naujųjų valstybių narių pasirašytos stojimo sutartys diferencijuoja jų padėtį senųjų valstybių narių atžvilgiu ir iš anksto numatė potencialų nukrypimą nuo vienodo ES acquis taikymo. Pabrėžiama, kad skirtingose naujųjų valstybių narių grupėse taikomos skirtingos ES acquis dalys, pereinamieji laikotarpiai nevienodos trukmės, o saugumo klauzulės užtikrina senųjų valstybių narių pranašumą.