Europos Sąjungos teisės vienodo interpretavimo valstybių narių teismų praktikoje garantijos
plugins.themes.bootstrap3.article.main676821f74cfa9
Santrauka
Teisiniai ginčai dažniausiai kyla dėl vienos problemos: kaip suderinti Konstitucijos viršenybe grindžiamą nacionalinę teisę su Europos Sąjungos teisės tiesioginiu taikymu ir prioritetu, kaip užtikrinti šių dviejų sistemų simbiozę ir darnų funkcionavimą.
Esminis Europos Bendrijos teisės pripažinimo ir taikymo valstybėse narėse, jos transformavimosi į savarankišką tarptautinės teisės sistemą pagrindas bei paties ETT autoriteto augimo rodiklis yra preliminarių nutarimų teikimo praktika, lemianti nuolatinių santykių tarp ES teisminės institucijos ir valstybių narių teismų egzistavimą. ETT pagrindiniam vaidmeniui formuojant Europos Bendriją bei EB teisės taikymo ir pripažinimo valstybėse narėse dinamikai didžiausią įtaką turi EB sutarties 234 (ex. 177) str. nuostatos. Pagal šį straipsnį, valstybės narės prašymu ETT suteikta teisė priimti preliminarų nutarimą.
Preliminarių nutarimų procesas galimas dėl dviejų dalykų – dėl teisės normos išaiškinimo ir dėl teisės normos galiojimo. Abiem atvejais šiame procese tiesiogiai siejasi Europos Teisingumo Teismo ir nacionalinių teismų jurisdikcija.
Teisė prašyti preliminaraus nutarimo pagal Sutarties 234 str. suteikiama Valstybės Narės teismui arba tribunolui. Visuotinai pripažįstama, kad Europos Teisingumo Teismas šį terminą aiškina plačiai. Tik jis sprendžia, ar institucija yra teismas, ar tribunolas pagal 234 str. Reiktų pabrėžti, kad straipsnyje vartojama sąvoka „teismas“ ne visada sutampa su nacionalinėje teisėje vartojamu atitikmeniu.
Paskutinės instancijos teismai privalo kreiptis į Europos Teisingumo Teismą, išskyrus atvejus, kai yra nustatyta, kad kilęs klausimas yra nereikšmingas, arba kai atitinkama Bendrijos norma jau buvo Teismo aiškinta, arba kai Bendrijos teisės taikymo atvejis yra toks aiškus, jog negali būti jokių abejonių. Tačiau tokia galimybė nesikreipti turi būti įvertinta atsižvelgiant į Bendrijos teisės specifiškumą, konkrečius jos aiškinimo sunkumus ir į valstybių narių teisminės praktikos skirtumus.
Esminis Europos Bendrijos teisės pripažinimo ir taikymo valstybėse narėse, jos transformavimosi į savarankišką tarptautinės teisės sistemą pagrindas bei paties ETT autoriteto augimo rodiklis yra preliminarių nutarimų teikimo praktika, lemianti nuolatinių santykių tarp ES teisminės institucijos ir valstybių narių teismų egzistavimą. ETT pagrindiniam vaidmeniui formuojant Europos Bendriją bei EB teisės taikymo ir pripažinimo valstybėse narėse dinamikai didžiausią įtaką turi EB sutarties 234 (ex. 177) str. nuostatos. Pagal šį straipsnį, valstybės narės prašymu ETT suteikta teisė priimti preliminarų nutarimą.
Preliminarių nutarimų procesas galimas dėl dviejų dalykų – dėl teisės normos išaiškinimo ir dėl teisės normos galiojimo. Abiem atvejais šiame procese tiesiogiai siejasi Europos Teisingumo Teismo ir nacionalinių teismų jurisdikcija.
Teisė prašyti preliminaraus nutarimo pagal Sutarties 234 str. suteikiama Valstybės Narės teismui arba tribunolui. Visuotinai pripažįstama, kad Europos Teisingumo Teismas šį terminą aiškina plačiai. Tik jis sprendžia, ar institucija yra teismas, ar tribunolas pagal 234 str. Reiktų pabrėžti, kad straipsnyje vartojama sąvoka „teismas“ ne visada sutampa su nacionalinėje teisėje vartojamu atitikmeniu.
Paskutinės instancijos teismai privalo kreiptis į Europos Teisingumo Teismą, išskyrus atvejus, kai yra nustatyta, kad kilęs klausimas yra nereikšmingas, arba kai atitinkama Bendrijos norma jau buvo Teismo aiškinta, arba kai Bendrijos teisės taikymo atvejis yra toks aiškus, jog negali būti jokių abejonių. Tačiau tokia galimybė nesikreipti turi būti įvertinta atsižvelgiant į Bendrijos teisės specifiškumą, konkrečius jos aiškinimo sunkumus ir į valstybių narių teisminės praktikos skirtumus.
plugins.themes.bootstrap3.article.details676821f751714
Skyrius
Mokslo straipsnis
Šiam žurnalui suteikta Creative Commons Priskyrimas - Nekomercinis platinimas - Jokių išvestinių darbų CC BY-NC-ND 4.0 licencija.
