Freedom of Movement of Workers between Old and New Member States of the EU

Santrauka

Straipsnyje analizuojami laisvo darbuotojų judėjimo pokyčiai ir narystės Europos Sąjungoje poveikis naujai įstojusių į Europos Sąjungą šalių piliečiams. Europos Sąjungos laisvas asmenų judėjimas pirmiausia reiškia laisvą darbuotojų judėjimą, kuris suponuoja ir didesnę ekonominę integraciją tarp valstybių narių.
Europos Sąjungos narėmis 2005 m. gegužės 1 d. tapo dar dešimt naujų valstybių. Stojimo sutartyse numatyti pereinamieji laikotarpiai siekiant įsidarbinti senosiose Europos Sąjungos valstybėse narėse. Laisvo darbuotojų judėjimo klausimu Europos Sąjunga nepriėmė jokios bendros pozicijos – jį paliko spręsti valstybėms narėms. Šalys, atsižvelgdamos į savo vidaus padėtį ir ją įvertinusios, savo ruožtu sprendė, ar numatyti pereinamuosius laikotarpius.
ES narėmis tapus iš karto 10 naujų valstybių, senosioms valstybėms sunku numatyti padarinius ir įtaką darbo rinkai, todėl stojimo sutartyse numatytas ne ilgesnis nei septynerių metų pereinamasis laikotarpis. Jis paskirstomas pagal formulę 2+3+2. Toks pat sprendimas buvo priimtas stojant į EEB Graikijai, Portugalijai ir Ispanijai.
Darbuotojai iš naujų valstybių narių negali laisvai judėti ieškodami darbo ir siekti įsidarbinti senosiose valstybėse narėse – norint dirbti užsienyje reikia specialaus leidimo. Nepaisant to, toks darbuotojas yra vertinamas labiau nei norintis įsidarbinti asmuo iš trečiosios šalies. Pereinamuoju laikotarpiu piliečiai iš naujųjų valstybių, legaliai gyvenantys senųjų valstybių narių teritorijoje, gali tikėtis detalesnio teisių užtikrinimo. Tačiau, kita vertus, dėl laisvo darbuotojų judėjimo senųjų Europos Sąjungos valstybių teritorijoje kyla kita – protų nutekėjimo problema, nes šalį palieka jauni ir labai kvalifikuoti žmonės.