Clientela: žodžio ir reiškinio evoliucija

Santrauka

Gana daug lotyniškų žodžių – dabartinių teisės ir politikos terminų – senovės Romoje reiškė ne tą patį, ką jie reiškia dabar. Per daugelį amžių jų reikšmės kito, atsirado naujų jų vartojimo sričių. Vieni iš įdomiausių šia prasme žodžių yra cliens ir patronus (klientas ir patronas). Ankstyvojoje Romos Respublikoje tai buvo taurius, beveik šventus šeimynos ryšius įkūnijusios sąvokos. Tie ryšiai, nors ir nevisapusiškai, bet teisiškai buvo reguliuojami ir grindė socialinę, politinę bei privačią savitarpio pagalbą. Tačiau Respublikos pabaigos ir ankstyvosios Imperijos laikotarpiu, ypač miestuose ir pačioje Romoje, cliens dažniausiai tampa varganu, pažemintu ir išjuokiamu, tiesa, asmeniškai laisvu, žmogumi. Žinoma, ir dabar klientus su patronais siejo tam tikri įsipareigojimai, tačiau romėnų poetas Marcialis (jis ir pats klientavo) matė, jog naujoji klientų karta dažnai tebuvo tik pataikūnų minia, triukšmingai plojanti patronui forume, kantriai klausanti jo nevykusių eilėraščių garsaus skaitymo, laukianti jo dovanėlių ir niekingos sportulos (maisto davinio ar šiek tiek pinigų). Toks reiškinys galėjo atsirasti todėl, kad to laikotarpio (I–II a.) Romoje nedaugelio rankose susikaupė didžiuliai turtai, smuko moralė, karų metu atsirado gausybė vergų, kurie atlikdavo visus juodus darbus, o laisviesiems piliečiam atrodė gėdinga užsiimti prekyba, dirbti mažose auksakalių ar skalbėjų dirbtuvėlėse, tvarkyti miesto gatves. Šiose srityse ryžtingai ir noriai darbavosi buvę vergai – atleistiniai, dažnai padarydavę karjerą ir praturtėdavę, o laisvieji piliečiai, neretai anksčiau buvę aukšti pareigūnai, tačiau kažkodėl nuskurdę, nuolankiai klausėsi įžūlių patronų įžeidimų ir skubėdavo per lietų bei purvą anksti rytą pasveikinti savo „valdovo“.
Šio straipsnelio tikslas – atkreipti teisės ir politikos mokslais besidominčiųjų dėmesį, kad nemažas skaičius lotyniškos kilmės šių sričių žodžių – terminų, bėgant amžiams, ėmė reikšti visai ne tą patį, ką reiškė senovės Romoje, kai lotynų kalba buvo romėnų tautos šnekamoji kalba. Tai galėtų pagilinti minėtų mokslų žinias, apibrėžti tų terminų vartojimo ribas, skatinti lingvistinio- sociologinio tyrinėjimo poreikį.