##plugins.themes.bootstrap3.article.main##

Stasys Vėlyvis Marius Jonaitis

Santrauka

XII lentelių įstatymai (Leges XII tabularum) – pirmasis rašytinis romėnų teisės šaltinis, pasirodęs V a. pr. Kr. viduryje. Romanistikos mokslas, apibūdindamas šį teisės paminklą, jį tituluoja „didingu teisės kūriniu“, „fundamentaliu romėnų teisės paminklu, kuriame padėta visa senovės teisinė kūryba ir kuris nustatė vėlyvesnės teisės išsirutuliojimo gaires“, „visos vėlesnės romėnų teisė užuomazga“, „teise, kuria tebesinaudojame ir dabar“.Patys romėnai XII lentelių įstatymus laikė visos teisės, t. y. tiek viešosios, tiek ir privatinės, šaltiniu (fons omnium publicum privatique iuris), o Markas Tulijus Ciceronas teigia, jog Romos mokyklose jų nuostatas buvę privalu įsiminti. Kitaip tariant, XII lentelių įstatymai buvo savotiškas „pagrindinis įstatymas“, sankcionavęs svarbiausius iki tol susiklosčiusius teisinius papročius bei įtvirtinęs reikšmingiausius teisinio reguliavimo principus.Šiame straipsnyje į XII lentelių įstatymus stengiamasi pažvelgti ne tik tradiciniu, t. y. teisės istorijos, aspektu, kaip į iškiliausią ikiklasikinio laikotarpio romėnų teisės paminklą, bet ir mėginama rekonstruotame įstatymų tekste identifikuoti tai, kas šiandien yra tapę bendriausiais teisės principais, perimtais ir įgyvendinamais veik visų civilizuotų valstybių teisės sistemose.

##plugins.themes.bootstrap3.article.details##

Skyrius
Mokslo straipsnis