Eutanazijos terminų vartojimo bioetikoje ir teisėje problematika Lietuvoje

Santrauka

Straipsnyje keliama eutanazijos terminų vartojimo bioetikoje ir teisėje problematika Lietuvoje. Daugelio autorių tiek bioetikos, tiek teisės mokslo darbuose, tyrinėjant eutanazijos temą, gausu eutanazijos termino vartojimo netikslumų. Analizuojant pasaulinę praktiką galima sakyti, kad terminologija nutiesė kelią eutanazijai. Pasitelkiant eufemizmus buvo parenkamos sąvokos, kurių turinys neatitiko tikrovės. Panaši tendencija pastebima ir Lietuvoje. Dažniausiai eutanazija ir savižudybė su gydytojo pagalba sutapatinamos ir nagrinėjamos kartu, nors vienu atveju yra nužudymo, o kitu atveju – savižudybės veiksmas. Apskritai atsižvelgiama tik į paciento valią, o gydytojo vaidmuo nėra vertinamas. Medicinos etikos specialistai pasyviąja eutanazija vadina gydymo netaikymą leidimo numirti atveju, ir atvirkščiai. Tai matyti ir teisininkų darbuose. Šiame straipsnyje, vadovaujantis universaliais etikos kriterijais, eutanazija atskiriama nuo savižudybės su gydytojo pagalba bei nuo pasinaudojimo paciento teise atsisakyti gydymo (būtų savižudybė, jei gydymas, kurio atsisako pacientas, yra efektyvus ir palaiko gyvybę; būtų etiškai pateisinama, jei terminalinis ligonis atsisako neefektyvaus gydymo).