Atskirų darbo sutarčių taikymas Lietuvoje - teorinės ir praktinės problemos
plugins.themes.bootstrap3.article.main67682338f1301
Santrauka
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 str. įtvirtina žmogaus teisę į darbą, o darbo sutartis ir yra pagrindinė teisės į darbą realizavimo forma. Sparti technologijų kaita, įmonių gebėjimas prisitaikyti prie sparčiai besikeičiančios aplinkos, darbuotojų poreikis derinti darbinę veiklą su asmenine veikla lemia lanksčių darbo formų taikymo poreikį. Keičiantis darbo rinkai keitėsi ir darbo sutarčių rūšys. 2003 m. įsigaliojus Lietuvos Respublikos Darbo kodeksui, jis įtvirtino, kad darbo sutartys gali būti neterminuotos, terminuotos, laikinosios, sezoninės, dėl papildomo darbo, dėl antraeilių pareigų, su namudininkais, patarnavimo darbams ir kitos. Darbo sutartys su namudininkais bei patarnavimo darbams mums tapo tada naujove. Praėjus beveik dešimtmečiui, dabartiniai darbo įstatymai įtvirtina eilę naujų darbo sutarčių rūšių: laikinoji sutartis pakeista į trumpalaikę, namudinio darbo sutartis pakeista į nuotolinio darbo, panaikinta papildomo darbo sutartis kaip atskira darbo sutarties rūšis, priėmus Įdarbinimo per laikino įdarbinimo įmones įstatymą įteisinta nauja darbo sutarties rūšis – laikinojo darbo sutartis. Taigi atsiradus įvairioms nestandartinėms darbo sutarčių rūšims, atsiranda neaiškumai, kaip praktiškai reikėtų taikyti naujas normas, nes esamas teisinis reguliavimas konkretesnio atsakymo mums nepateikia.
plugins.themes.bootstrap3.article.details67682339016ff
Skyrius
Mokslo straipsnis
Šiam žurnalui suteikta Creative Commons Priskyrimas - Nekomercinis platinimas - Jokių išvestinių darbų CC BY-NC-ND 4.0 licencija.