The Pitfall of Interpreting Rome II Regulation in Compliance with Brussels I Regulation

Santrauka

Straipsnyje analizuojami probleminiai Romos II ir Briuselio I reglamentų aiškinimo aspektai. Romos II reglamentas apibrėžia nesutartinėms prievolėms taikytiną teisę, antrasis leidžia nustatyti teismų jurisdikciją civilinėse ir komercinėse bylose. EB teisės  aiškinimo vienodumą užtikrina Europos Teisingumo Teismas (ETT) teikdamas prejudiciniussprendimus. Šis straipsnis siekia atsakyti į klausimą, ar galima remtis ETT sprendimais dėl Briuselio Konvencijos ir Briuselio reglamento aiškinant Romos II reglamentą ir jei taip, ar tai būtų naudinga praktikoje. Pagal Romos II reglamento preambulės 7 dalį, reglamentas turi būti aiškinamas atsižvelgiant į Briuselio I reglamentą. Iš pirmo žvilgsnio ši idėja atrodo logiška, nes Briuselio Konvencija ir Briuselio I reglamentas yra kur kas senesni nei Romos II reglamentas. Teismo praktika dėl Briuselio konvencijos ir reglamento 5 straipsnio 3 dalies yra gausi ir, be abejonės, daugeliu atvejų reikšminga. Tačiau yra kai kurių probleminių klausimų, dėl kurių itin svarbu vėl analizuoti delikto sąvoką. Šią Briuselio konvencijos sąvoką ne kartą aiškino ETT, nors jam nepavyko adekvačiai jos apibrėžti. Pirmą kartą apibrėžti šią sąvoką Teismas pamėgino Kalfelis byloje – deliktas apibrėžtas labai neišsamiai ir neigiamai. Sąvokos apibrėžimas nebuvo patobulintas nė viename iš vėlesnių sprendimų (C-261/90 Reichert, C-51/97 Reunioneuropéenne, C-167/00 Henkel) ir pastaruosius du dešimtmečius delikto sąvoka išliko labai neaiški. Šiuo metu tebėra neaišku, kaip reikėtų suprasti delikto sąvoką pagal Briuselio I reglamentą. Nors Romos II reglamentas turi būti aiškinamas atsižvelgiant į Briuselio I reglamentą, neabejotina, kad tai nepadėtų išspręsti jokių praktinių problemų, susijusių su delikto sąvokos aiškinimu.
Iš tiesų pats Romos II reglamentas gali padėti išaiškinti pagrindines Briuselio I reglamento sąvokas. Be abejonės, kai kurie Romos II reglamente įvardyti institutai turi būti laikomi deliktais (pvz., atsakomybė už gaminiu padarytą žalą, nesąžininga konkurencija, žala aplinkai, šmeižtas, intelektinės nuosavybės teisių pažeidimas) arba kvazideliktais (negotiorum gestio, nepagrįstas praturtėjimas, culpa in contrahendo). Sudėtingesnės problemos kyla dėl niuansinių situacijų, kurios susijusios su sutartimi, tačiau kyla ne iš sutartinių teisinių santykių. Tokių klausimų ETT nebuvo linkęs spręsti remdamasis Briuselio I reglamentu, tačiau, esu tikras, kad ETT negalės laikytis to paties požiūrio ir aiškindamas Romos II reglamentą. Atitinkamai, Romos II reglamento aiškinimas turėtų padėti aiškinti Briuselio I reglamento 5 straipsnio 3 dalis bei 5 straipsnio 1 dalis.