plugins.themes.bootstrap3.article.main673f76258c587

Justinas Žilinskas

Santrauka

Straipsnyje analizuojamas galimas plečiamasis genocido sampratos traktavimas Lietuvos baudžiamojoje teisėje bei jos santykis su principu nullum crimen sine lege (nėra nusikaltimo be įstatymo). Šiuo metu dėl galimo plečiamojo genocido traktavimo Europos Žmogaus Teisių Teisme iškelta pirmoji byla prieš Lietuvos Respubliką (Vasiliauskas v. Lietuvą), kadangi toks apibrėžimo plėtimas taikant kvalifikaciją veikoms, vykusioms anksčiau, nei įsigaliojo baudžiamasis įstatymas, galimai pažeidžia principą nullum crimen sine lege. 1992 m. įstatymu „Dėl Lietuvos gyventojų genocido“ Lietuvos Respublikos baudžiamojoje teisėje įtvirtintas genocido apibrėžimas iš principo atitiko genocido apibrėžimą pagal 1948 m. Jungtinių Tautų konvenciją dėl kelio užkirtimo genocido nusikaltimui ir baudimui už jį. Tačiau 1998 m. genocido apibrėžimas, perkeltas į Lietuvos Respublikos baudžiamąjį kodeksą (BK), buvo papildytas dviem grupėmis: socialine ir politine taip išplečiant genocido sąvoką ir nutolstant nuo 1948 m. konvencijos sąvokos. Autoriaus nuomone, tai lėmė keletas priežasčių: 1) problemos kvalifikuojant sovietinio režimo nusikaltimus, kadangi jų atveju sunku remtis konvencijoje pateiktu genocido apibrėžimu; 2) kitų valstybių požiūrio tendencijos plėsti genocido sampratą nacionalinėse teisės sistemose; 3) nusikaltimų žmoniškumui nepakankamas apibrėžtumas tarptautinėje teisėje bei „nepopuliarumas“ nacionalinėse teisės sistemose. Kita vertus, toks genocido sąvokos plėtimas neatitinka principo nullum crimen sine legis, reikalaujančio, kad veika padarymo metu būtų pripažįstama nusikalstama arba nacionalinėje, arba tarptautinėje teisėje. Reikia pritarti nuomonei, jog tarptautinės teisės analizė nerodo, kad plečiamuosius genocido apibrėžimo atvejus būtų galima laikyti naujos paprotinės normos, kuri iš esmės veiktų konvencijos genocido apibrėžimą, susiformavimu. Priešingai, yra pagrįsta, kad konvencinė genocido sąvoka sutampa su analogiška paprotine norma. Tačiau autorius atkreipia dėmesį, jog, pirma, net pagal konvencijos sampratą genocido grupės tarpusavyje nėra lengvai atskiriamos, jos suprantamos kaip vieno darinio kompleksinis apibūdinimas. Antra, tarptautinėje praktikoje vertinant sovietinio režimo nusikaltimus kaip daugiausia nukreiptus prieš politines, socialines, ekonomines grupes (t. y. grupes, kurios nesaugomos pagal konvencijos genocido apibrėžimą), nepakankamai įvertinami sovietinės politikos Baltijos valstybėse ir kai kuriuose kituose SSRS regionuose (pvz., Kaukaze) ypatumai. Istoriniuose šaltiniuose yra įrodymų, kad tam tikrais atvejais sovietinė sistema represijas vykdydavo prieš nacionalines grupes (tautas), kartu veikdama ir prieš socialines ar politines grupes. Todėl galima daryti prielaidą, kad genocido traktavimas pagal Lietuvos baudžiamuosius įstatymus gali būti aiškinamas ne kaip savarankiškų atskirų papildomų grupių įvedimas, o kaip papildomų grupių, apibūdinančių konvencijoje numatytų grupių požymius, įvedimas. Kita vertus, autorius siūlo, kad siekiant išvengti galimų neaiškumų dėl principo nullum crimen sine lege taikymo, Lietuvos teisėsaugai vertėtų dažniau sovietinio režimo nusikaltimus kvalifikuoti kaip nusikaltimus žmoniškumui, t. y. pagal BK 100 str.

plugins.themes.bootstrap3.article.details673f76258fbc2

Skyrius
Mokslo straipsnis