Seimo įgaliojimų nutraukimas Latvijoje: teisinis reguliavimas ir praktika
plugins.themes.bootstrap3.article.main67681f663156c
Santrauka
Latvijos konstitucinėje teisėje per paskutinius 20 metų buvo įtvirtinti įvairūs mechanizmai, išplečiantys tautos kaip suvereno teises dalyvauti priimant nutarimus. Konstitucijoje yra įtvirtinti keli nauji tiesioginės demokratijos atvejai, numatant galimybę tautai pačiai inicijuoti nutarimą dėl parlamento paleidimo, nes iki tol vienintelis būdas anksčiau laiko nutraukti Seimo įgaliojimus buvo valstybės prezidento teisė pasiūlyti tautai balsuoti dėl Seimo įgaliojimų nutraukimo, ir rinkėjai šiame tautos balsavime turėjo spręsti, ar paleisti Seimą. Įgyvendinti šį Seimo atleidimo mechanizmą gali nepavykti, jeigu dauguma rinkėjų neremia Seimo įgaliojimų nutraukimo, ‒ tokiu atveju atleistu bus laikomas pats valstybės prezidentas. Dėl minėtos priežasties ekspertai, t. y. buvę valstybės prezidentai, kelis kartus siūlė Seimui keisti Konstituciją numatant, kad valstybės prezidentui būtų suteikta teisė paleisti parlamentą, nerizikuojant savo pareigomis, panašiai kaip tai yra daugelyje kitų Europos šalių. Tačiau šio pasiūlymo Seimas neakceptavo.
Latvijos istorijoje Seimo įgaliojimai buvo nutraukti vienintelį kartą ‒ 2011 metais, ir šioje situacijoje įdomi buvo ta aplinkybė, kad valstybės prezidentas, siūlydamas tautai balsuoti dėl Seimo paleidimo, nerizikavo savo pareigomis Konstitucijos 48 straipsnyje nustatyta tvarka, nes iki jo paties įgaliojimų termino pabaigos buvo likę keli mėnesiai, ir netgi tokiu atveju, jeigu tauta referendume būtų parėmusi Seimą, o ne valstybės prezidentą, valstybės prezidentas nebūtų atleistas, nes jo įgaliojimų terminas būtų pasibaigęs. Tuometinis valstybės prezidentas šiuo nutarimu prisiėmė tam tikrą politinę riziką, nes buvo iškėlęs savo kandidatūrą prezidento rinkimuose antrai kadencijai, tačiau, kaip ir buvo galima numatyti, 10-asis Seimas, kurį paleisti V. Zatlers buvo pasiūlęs 2011 m. gegužės 28 d., po kelių dienų – birželio2 d., prezidento rinkimuose V. Zatlerio pakartotinai prezidentu neišrinko.
Seimo paleidimas sukėlė daugybę konstitucinių ir politinių diskusijų, nes lakoniškas konstitucijos reguliavimas į kai kuriuos klausimus nedavė aiškių atsakymų, ir, reikia manyti, 2011 metų Seimo atleidimo patirtimi bus pasinaudota kaip konstituciniu papročiu panašiais atvejais. Įdomu, kad Seimas, kurį atleisti buvo pasiūlyta 2011 m. gegužės 28 d., iki to momento, kai jis buvo atleistas tautos balsavimu, – t. y. iki 2011 m. liepos 23 d., priėmė kelis reikšmingus nutarimus ir ‒ išrinko kitą valstybės prezidentą.
Latvijos tauta vis aktyviau naudojasi Konstitucijoje numatytomis teisėmis – tarp jų ir teise pateikti įstatymų projektus. Tam tikru mastu rinkėjai išsikovojo teisę siūlyti paleisti Seimą. Taigi, jeigu valstybės prezidentas neapsigalvos dėl Seimo atleidimo iniciatyvos, nuo 2010 metų 1/10 rinkėjų turi teisę patys inicijuoti referendumą dėl Seimo paleidimo.
Rinkėjų teisė inicijuoti Seimo paleidimą vis dėlto yra ribota – Konstitucija nurodo kelis atvejus, kai rinkėjai neturi teisės siūlyti nutraukti Seimo įgaliojimų, tačiau valstybės prezidento teisė siūlyti tautos balsavimą dėl Seimo paleidimo nėra ribota – tai yra tiktai paties prezidento nusistatymo klausimas ir prezidentas šią teisę gali įgyvendinti ir tuomet, kai iki jo kadencijos pabaigos liko visiškai nedaug laiko (teoriškai prezidentas galėtų siūlyti Seimo paleidimą taip pat ir paskutinę įgaliojimų termino dieną).
Latvijoje tiktai tauta kaip suverenas turi teisę rinkti Seimą arba priimti nutarimą dėl jo priešlaikinio įgaliojimų nutraukimo. Abiem atvejais – ir Konstitucijos 48 straipsnyje numatytame Seimo paleidimo mechanizme, ir jos14 straipsnyje įtvirtintoje Seimo atšaukimo procedūroje galutinį nutarimą dėl parlamento įgaliojimų nutraukimo anksčiau termino priima tiktai tauta kaip suverenas. Skirtingos yra abiejų mechanizmų įgyvendinimo prielaidos ir procedūros, tačiau abiem atvejais galutinį nutarimą priima rinkėjai referendumu.
Autoritetingi prieškario laikų mokslininkai ir šių dienų konstitucinės teisės ekspertai Seimo paleidimą laiko „snaudžiančia“ prerogatyva, tačiau 2011 metų valstybės prezidento potvarkis dėl siūlymo atleisti Seimą ir paskesnis referendumas, kuriame rinkėjai paleido Seimą, parodė, kad tai yra efektyvus ir praktikoje taikomas parlamento darbo gerinimo mechanizmas, be to, neabejotinas jo prevencinis poveikis tolesnei parlamentų veiklai.
Latvijos istorijoje Seimo įgaliojimai buvo nutraukti vienintelį kartą ‒ 2011 metais, ir šioje situacijoje įdomi buvo ta aplinkybė, kad valstybės prezidentas, siūlydamas tautai balsuoti dėl Seimo paleidimo, nerizikavo savo pareigomis Konstitucijos 48 straipsnyje nustatyta tvarka, nes iki jo paties įgaliojimų termino pabaigos buvo likę keli mėnesiai, ir netgi tokiu atveju, jeigu tauta referendume būtų parėmusi Seimą, o ne valstybės prezidentą, valstybės prezidentas nebūtų atleistas, nes jo įgaliojimų terminas būtų pasibaigęs. Tuometinis valstybės prezidentas šiuo nutarimu prisiėmė tam tikrą politinę riziką, nes buvo iškėlęs savo kandidatūrą prezidento rinkimuose antrai kadencijai, tačiau, kaip ir buvo galima numatyti, 10-asis Seimas, kurį paleisti V. Zatlers buvo pasiūlęs 2011 m. gegužės 28 d., po kelių dienų – birželio2 d., prezidento rinkimuose V. Zatlerio pakartotinai prezidentu neišrinko.
Seimo paleidimas sukėlė daugybę konstitucinių ir politinių diskusijų, nes lakoniškas konstitucijos reguliavimas į kai kuriuos klausimus nedavė aiškių atsakymų, ir, reikia manyti, 2011 metų Seimo atleidimo patirtimi bus pasinaudota kaip konstituciniu papročiu panašiais atvejais. Įdomu, kad Seimas, kurį atleisti buvo pasiūlyta 2011 m. gegužės 28 d., iki to momento, kai jis buvo atleistas tautos balsavimu, – t. y. iki 2011 m. liepos 23 d., priėmė kelis reikšmingus nutarimus ir ‒ išrinko kitą valstybės prezidentą.
Latvijos tauta vis aktyviau naudojasi Konstitucijoje numatytomis teisėmis – tarp jų ir teise pateikti įstatymų projektus. Tam tikru mastu rinkėjai išsikovojo teisę siūlyti paleisti Seimą. Taigi, jeigu valstybės prezidentas neapsigalvos dėl Seimo atleidimo iniciatyvos, nuo 2010 metų 1/10 rinkėjų turi teisę patys inicijuoti referendumą dėl Seimo paleidimo.
Rinkėjų teisė inicijuoti Seimo paleidimą vis dėlto yra ribota – Konstitucija nurodo kelis atvejus, kai rinkėjai neturi teisės siūlyti nutraukti Seimo įgaliojimų, tačiau valstybės prezidento teisė siūlyti tautos balsavimą dėl Seimo paleidimo nėra ribota – tai yra tiktai paties prezidento nusistatymo klausimas ir prezidentas šią teisę gali įgyvendinti ir tuomet, kai iki jo kadencijos pabaigos liko visiškai nedaug laiko (teoriškai prezidentas galėtų siūlyti Seimo paleidimą taip pat ir paskutinę įgaliojimų termino dieną).
Latvijoje tiktai tauta kaip suverenas turi teisę rinkti Seimą arba priimti nutarimą dėl jo priešlaikinio įgaliojimų nutraukimo. Abiem atvejais – ir Konstitucijos 48 straipsnyje numatytame Seimo paleidimo mechanizme, ir jos14 straipsnyje įtvirtintoje Seimo atšaukimo procedūroje galutinį nutarimą dėl parlamento įgaliojimų nutraukimo anksčiau termino priima tiktai tauta kaip suverenas. Skirtingos yra abiejų mechanizmų įgyvendinimo prielaidos ir procedūros, tačiau abiem atvejais galutinį nutarimą priima rinkėjai referendumu.
Autoritetingi prieškario laikų mokslininkai ir šių dienų konstitucinės teisės ekspertai Seimo paleidimą laiko „snaudžiančia“ prerogatyva, tačiau 2011 metų valstybės prezidento potvarkis dėl siūlymo atleisti Seimą ir paskesnis referendumas, kuriame rinkėjai paleido Seimą, parodė, kad tai yra efektyvus ir praktikoje taikomas parlamento darbo gerinimo mechanizmas, be to, neabejotinas jo prevencinis poveikis tolesnei parlamentų veiklai.
plugins.themes.bootstrap3.article.details67681f6635f65
Skyrius
Mokslo straipsnis
Šiam žurnalui suteikta Creative Commons Priskyrimas - Nekomercinis platinimas - Jokių išvestinių darbų CC BY-NC-ND 4.0 licencija.
