The Arab Charter on Human Rights: the Naissance of New Regional Human Rights System or a Challenge to the Universality of Human Rights?

Santrauka

Pasitelkus žmogaus teisių universalumo ir kultūrinio reliatyvizmo šalininkų polemiką straipsnyje analizuojama besiformuojanti Arabų žmogaus teisių regioninė sistema. Kalbėti apie Arabų žmogaus teisių sistemą yra problematiška. Viena vertus, todėl, kad šiuo metu egzistuoja apie penkias dešimtis musulmoniškų valstybių su skirtingomis teisinėmis bei politinėmis sistemomis ir kol kas nėra jokios politinės arba religinės institucijos, kuri vienytų visą pasaulio musulmonų bendruomenę. Kita vertus, ir todėl, kad vargu ar Arabų lygos rėmuose įsteigtas Arabų žmogaus teisių komitetas galėtų būti laikomas tokia institucija. Nors įprasta manyti, kad Visuotinė žmogaus teisių deklaracija padėjo pagrindus žmogaus teisių universalumui, vis dėlto jų universalumas buvo kvestionuotas po dviejų dešimtmečių, kai dauguma musulmoniškų valstybių tapo nepriklausomomis. Laikydamos žmogaus teises kolonializmo liekana ir joms primestu svetimu katalogu, išpažįstančios islamą valstybės teigė, kad jos nėra saistomos žmogaus teisių universalumo idėjos. Kaip atsaką į Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos nuostatas islamiškos valstybės parengė Kairo žmogaus teisių deklaraciją, kurioje žmogaus teisių katalogas buvo atspindėtas pagal šariato prizmę. Nuo pat 1990 m. islamiškos valstybės ėmėsi rengti privalomą žmogaus teisių dokumentą, kuriame būtų įtvirtintas pagrindinis žmogaus teisių katalogas. Antrasis bandymas parengti tokį tekstą buvo sėkmingas.