The Importance of Historical Discourse for the Legal Protection of Human Dignity at Present

Santrauka

Žmogaus teisės kyla iš bendruomeninių vertybių, todėl jos ir dabartiniu metu jų plėtra negali būti tik konkrečios bendruomenės vertybių pagrindas. Kintant visuomenės interesams, kyla naujos grėsmės toms pačioms vertybėms, o siekiant efektyviai jas neutralizuoti, nuolat būtinas mokslinis dialogas. Diskusijos dėl abortų, eutanazijos, klonavimo legitimacijos rodo su žmogaus orumo teisine apsauga susijusią problematiką per instrumentinio (žmogaus kaip priemonės) ir telelologinio (žmogaus kaip tikslo) požiūrių į žmogaus vertingumą priešpriešą. Straipsnyje aptariama idėjinės nuostatos – judėjų, krikščionių teologinė mintis, prigimtinės teisės, ypač stoikų mokyklos nuostatos ir I. Kanto koncepcija – lėmusios kiekvieno žmogaus paskelbimą vienodai oriu ir pripažinimą teisės subjektu, o tai padėjo jam kurti individualų socialinį vertingumą orios egzistencijos sąlygomis. Straipsnyje aptariama, kiek šis idėjinis ekskursas leidžia užpildyti žmogaus orumo teisinės apsaugos spragas, dabartiniu metu pasitarnauti visuotiniam sutarimui dėl bendrojo gėrio – žmogaus orumo. Straipsnyje tiriama, jog nėra aiškios žmogaus orumo termino evoliucijos arba jo istorijos, o tik skirtingų epochų idėjos apie žmogaus vertingumą. Visus bandymus išskleisti žmogaus orumo kategorijos sampratą sieja santykis tarp žmogiškumo, asmeniškumo ir socialumo. Šie požiūriai šiuo metu padeda apibrėžti socialinius teisinius gyvenimo klausimus, mat teisinė valstybė kuriama ir bendru socialumo jausmu, lygiai taip pat ir privatumo buvimu.