plugins.themes.bootstrap3.article.main676d80c4d874b

Vaidotas A. Vaicaitis

Santrauka

Po 2005 m. nepavykusių Prancūzijos ir Nyderlandų referendumų atsirado būtinybė persvarstyti „Europos Konstitucijos“ idėją. Kaip šio persvarstymo politinis rezultatas atsirado Lisabonos sutartis (įsigaliojo 2009 m. gruodžio 1 d.), kuri iš tikrųjų yra buvusios Konstitucinės sutarties teksto truputį „apkarpytas“ variantas. Nežiūrint į tai, kad Lisabonos sutartyje nebevartojamas „Konstitucijos“ terminas, tačiau kadangi ji perėmė apie 90 proc. buvusios Konstitucinės sutarties nuostatų, todėl šią Sutartį galima analizuoti remiantis tradicine konstitucine teise. Tokią galimybę dar labiau sustiprino Čekijos, Latvijos ir Vokietijos konstitucinių teismų sprendimai vadinamosiose „Lisabonos bylose“. Autorius straipsnyje laikosi nuomonės, kad nei ES sutartyse, nei teisės moksle netikslinga vartoti „Europos konstitucijos“ termino, nes didele dalimi tai neatitinka tradicinės konstitucinės teisės sampratos. Vietoj „Europos Konstitucijos“ termino teisės mokslui autorius siūlo vartoti „Europos konstitucionalizmo“ terminą, kuris šiuo metu geriau atitinka Europos žmogaus teisių katalogo, Europos ekonominės integracijos ir Europos politinės integracijos sferose egzistuojančias konstitucingumo dimensijas.

plugins.themes.bootstrap3.article.details676d80c4dcf2f

Skyrius
Mokslo straipsnis