Legal Realism & Judicial Decision-Making

Santrauka

Teisinių taisyklių svarba yra pagrindinis dviejų didžiųjų teisminių sprendimų priėmimo teorijų – teisinio realizmo ir teisinio formalizmo – skirtumas. Anot formalistų, teisėjai vadovaujasi loginiu mąstymu, kad prieitų prie sprendimo nuo teisinių taisyklių iki bylos baigties. Kraštutinėse formalizmo versijose teisėjo funkcijos panašios į didelės silogizmo mašinos operatoriaus. Dauguma formalistų nesilaiko požiūrio, jog teisėjavimas yra viso labo deduktyvus darbas, tačiau nepaisant to, dauguma formalistų laiko, jog formalios teisinės taisyklės yra teisminių sprendimų priėmimo svarbiausia dalis.
Teisiniai realistai, nepaisant jų įvairiapusiškumo, įrodinėjo dvejopą tezę. Pirmiausiai, teisinės taisyklės, bent jau formalios teisinės taisyklės, nenulemia bylos baigties. Dauguma realistų sutiko, jog teisinės taisyklės vaidina tam tikrą vaidmenį teisminiame sprendimų priėmime, tačiau visi realistai įrodinėjo, jog kitokios taisyklės ir kitokie veiksniai vaidina daug svarbesnį vaidmenį. Atitinkamai teisėjai, paveikti kitų taisyklių ir kitų veiksnių, paprastai priims sprendimą dėl bylos baigties dar iki tol, kol jie nustatys taikytinas formalias teisines taisykles. Iš esmės teisėjai veikia panašiai kaip advokatai, kurie pirmiausiai nustato kliento poziciją ir tuomet ieško teisinių taisyklių, kurios palaikytų tą poziciją. Antra, priėmę sprendimą kitu pagrindu nei formalios teisinės taisyklės, teisėjai beveik visuomet sugebės pateisinti tą sprendimą formalių taisyklių pagrindu; tai įmanoma, nes teisinėje sistemoje dažnai yra konkuruojančios taisyklės, taikytinos tai pačiai situacijai.
Apskritai, vienas iš svarbiausių teisinio realizmo palikimų yra supratimas, jog teisminiai sprendimai (nutartys, nuosprendžiai) paprastai neatspindi tikrojo teisminių sprendimų priėmimo. Dabar šį požiūrį pripažįsta dauguma mokslininkų, net ir nepritariančių kitiems teisinio realizmo teiginiams.
Skirtingi teisės realistai akcentavo skirtingus veiksnius, turinčius įtakos sprendimų priėmimui. Kai kurie realistai teigė, jog teisėjų asmenybė yra svarbiausias veiksnys; kiti akcentavo nuojautos svarbą; dar kiti akcentavo išvystytą intuityvų atsiliepimą į tam tikras faktų grupes. Apskritai, dauguma realistų neneigė teisinių taisyklių svarbos; tačiau teisinės taisyklės, anot realistų, yra ne išimtinai formalios teisinės taisyklės, aptinkamos formaliuose teisės šaltiniuose. Anot realistų, neformalios taisyklės yra lygiai tokios pat svarbios, o gal net svarbesnės; dauguma šių taisyklių yra instrumentalistiniai principai, atspindėti kiekvieno teisėjo teisminėje filosofijoje.
Nors teisės realizmas yra dažnai vaizduojamas kaip judėjimas, palaikęs kraštutines pozicijas ir nagrinėjęs teisėjavimą nemoksliškai, tačiau jo tikrieji tikslai buvo visiškai priešingi: sustiprinti teisės stabilumą ir aiškumą nustatant tikruosius veiksnius, lemiančius teismų sprendimus, ir nagrinėti sprendimų priėmimą empiriniu metodu. Ir nors teisės realistai neartikuliavo savo judėjimo tokiu būdu, tačiau jis galėtų būti laikomas pirmąja moksline teisėjavimo teorija lyginant su visomis kitomis prieš tai buvusiomis teorijomis. Teisinis realizmas, kaip sąmoningai save identifikavęs judėjimas, gyvavo neilgai, tačiau jo poveikis buvo stipus ir ilgai trunkantis.