When is the EU Charter of Fundamental Rights Applicable at National Level?

Santrauka

Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija (toliau – Chartija) nuo 2009 m. gruodžio 1 d. tapo Europos Sąjungos (toliau – ES) privalomos pirminės teisės dalimi. Nors Chartija kodifikuoja ir aiškina Europos Sąjungoje garantuojamas pagrindines teises, tačiau Chartijos taikymas yra gana reikšmingai apribotas. Chartija taikoma tik tuo atveju, kai grėsmė kyla ES teisės normoms. Kai valstybių narių nacionaliniai teismai ir kitos institucijos susiduria vien tik su nacionalinės teisės problemomis, jos neprivalo taikyti Chartijos nuostatų, bet turėtų remtis nacionalinėmis konstitucinėmis normomis, kurios garantuoja pagrindinių žmogaus teisių apsaugą, bei tarptautinėmis žmogaus teisių sutartimis, pagal kurias valstybė narė yra prisiėmusi įsipareigojimus. Tačiau konkrečiose situacijose ne visada yra paprasta atskirti ES ir nacionalinės teisės taikymo sritis.
Šiame straipsnyje analizuojamos teorinės ir praktinės problemos, kylančios taikant ir aiškinant Chartijos 51(1) straipsnį, pagal kurį Chartijos nuostatos yra skirtos valstybėms narėms tik „tais atvejais, kai šios įgyvendina Sąjungos teisę“. Siūloma laikytis pragmatiško požiūrio ir vertinti kiekvieną situaciją atskirai. Todėl turėtų būti analizuojama, ar konkrečioje byloje, be Chartijos nuostatų, dar galima taikyti ir kitas ES teisės normas. Jei atsakymas yra teigiamas, tai tokioje byloje turėtų būti taikoma ir Chartija, preziumuojant, kad Chartijoje įtvirtintos nuostatos gali būti reikšmingos bylos baigčiai. Jei atsakymas yra neigiamas, nacionaliniai teismai ir kitos institucijos turėtų taikyti nacionalinius teisės aktus bei tarptautines sutartis, garantuojančias pagrindines žmogaus teises ir laisves.